Neseniai mano žmona nusprendė išsiskirti su manimi, priežastis – „nėra bendrų interesų“. O interesų tuoj pat nebeliko po to, kai aš pasakiau, kad atsisakau važiuoti į kaimą pas jos mamą, kur mes turėjome padėti darže.
Negaliu pasakyti, kad esu tingus. Greičiau atvirkščiai – darbštus. Tačiau važinėti kiekvieną savaitę dėl bulvių jau pasidarė sunku. Man norisi leisti išeigines savo malonumui: važiuoti į žvejybą, pasivažinėti dviračiu arba paprasčiausiai išsimiegoti. Bet ne, žmona galvoja kitaip.
Kam ilsėtis? Juk aš darbe nieko neveikiu, paprasčiausiai sėdžiu biure.
Nuo 14-os metų pradėjau pats užsidirbti. Žmoną sutikau, kai jai buvo 16 metų. Tada aš jau buvau pilnametis. Žmoną augino tik motina, todėl stengiausi padėti jai: pirkdavau knygas mokslams, padėdavau įsigyti drabužių ir pan. Padėdavau joms namuose. Visi darbai, kuriais paprastai namie užsiima vyrai, buvo ant mano jaunų pečių. Ir aš susitvarkiau neblogai.
Po to, kai mirė mano žmonos močiutė, jos kaimo namelis atiteko mano uošvei. Būtent po to jos nusprendė, kad taps žemvaldėmis. Man jau nugara skauda nuo darbų darže, tačiau manęs niekas nė neklausia, ar aš noriu ten toliau dirbti. Aš juk galiu turėti ir kitų interesų.
Apmaudžiausia tai, kad šios kelionės reikalauja daug benzino, o daržas neduoda jokio ženklaus pelno. Gauti 30-40 kg bulvių palyginus su išlaidomis benzinui atsieis žymiai pigiau, jei mes jas pirksime parduotuvėje.
Visi mano argumentai žmonos neveikia ir pas mus dažnai dėl to kyla skandalai. Mes susituokę jau daugiau nei 15 metų ir po visko pergyvento kartu ji sako, kad mes neturime jokių bendrų interesų.
Kaip tai suprasti? O du vaikai, katės ir bendra paskola nėra bendri interesai? Manau, kad viso to pakaks toliau gyventi kartu. Tačiau žmonos tai nedžiugina.
Kaip išaiškinti žmonai, kad ji suprastų, jog tai ne priežastis skyryboms?
