Elenai nelabai pasisekė su anyta. Marija Skujienė nelabai mėgo marčią, bet kad ji taip elgtųsi su įpėdiniu, niekas nesitikėjo. Moteris rėkė, kad Elena su vaiku eitų iš jų namų. Neva jos sūnus labai geras žmogus ir nemato melo. O ji viską supranta ir žino, kad tai ne Alvydo vaikas.
Elena nežinojo, ką jai daryti. Anyta ir anksčiau kalbėdavo panašius dalykus. Dar kai moteris laukėsi, ji stengėsi vyrą įtikinti neištikimybe. Tačiau Elena manė, kad Marija vos pamačius anūką iškart nustos kalbėti visokias kvailystes. Alvydas, Elenos vyras, labai mylėjo savo motiną ir pasitikėjo ja visais klausimais.
Ji nepraleido tokios galimybės ir visada kontroliavo kiekvieną sūnaus sprendimą bei pasirinkimą. Marija taip ir nesusitaikė su tuo, kad jis nusprendė susieti savo gyvenimą dar su kažkuo. Moteris pastoviai kurstė sutuoktinių barnius.
Elena dažnai skundėsi vyrui dėl anytos. Ji nesuprato, kodėl jis leidžia jai kištis į jų gyvenimą. Alvydas jautėsi kaltas prieš motiną ir prašė žmonos pakentėti. Neva ji greitai nurims.
Paskutinė Marijos kalba išmušė Eleną iš vėžių. Kaip galima įtikinėti sūnų, kad naujagimis ne jo vaikas. Moteris nusprendė grįžti į gimtuosius namus. Ji tikėjosi, kad Alvydas ją sustabdys arba eis kartu. Vietoje to vyras nieko nepasakė, kad nejaudintų savo mamos.
Marija Skujienė pagaliau gavo, ko norėjo. Nekenčiama marti dingo iš jų gyvenimo. Dabar Alvydas visą laisvą laiką skyrė mamai. Jie kartu vakarieniaudavo, o paskui užsiimdavo mėgstama veikla. Tai buvo 3 geriausi Marijos gyvenimo metai.
Tačiau sielvartas ateina netikėtai. Kartą vakare Alvydui einant iš darbo, jį užpuolė. Žiaurūs jaunuoliai jį apvogė ir smarkiai sumušė. Vyriškis mirė nuo sunkių traumų per kelias minutes. Po sūnaus mirties Marija prarado gyvenimo prasmę.
Net praėjus keliems metams po tragedijos ji nieko nekeitė Alvydo kambaryje. Moteris visada ruošė pietus dviem ir dažnai kalbėjosi su sūnaus fotografijomis.
Elenos gyvenimas buvo puikus. Ji turėjo mylimą vyrą, sūnelį, įdomų darbą. Neseniai ją pažadėjo paaukštinti. Moteris skubėjo į vaikų darželį Majaus, nes norėjo dar spėti paruošti vakarienę.
Tai, ką ji pamatė, ją labai nustebino. Prie įėjimo į darželį stovėjo buvusi anyta. Ji įdėmiai žiūrėjo į mažylius, žaidžiančius smėlyje. Marija Skujienė labai suseno. Anyta buvo netvarkingai apsirengusi, susikūprinusi liūdnai žiūrėjo į vaikus. Iš pradžių Elena net nepažino joje tos moters, kuri išvijo ją iš namų.
Marija Skujienė stebėjo Majų. Moteris verkė ir kalbėjo, koks gi jis panašus į jos velionį sūnų.
Iš pradžių Elena negalėjo atleisti nuoskaudos. Pasakė anytai, kad prieš kelis metus ji nė pažvelgti nenorėjo į anūką, o dabar atėjo čia.
Marija prašė buvusios marčios atleidimo. Tikino, kad Viešpats jau pakankamai ją pamokė. Dabar jai nieko nebereikia, tik kartais matyti Majų.
Elena nusprendė atleisti anytai ir leido jai matytis su berniuku. Tai padėjo močiutei gyventi toliau.
