Atsiverti bloknotą ir puslapyje „Naujųjų metų planai“ staiga nerašai „savęs tobulinimas“, „asmeninio pilnavertiškumo vystymas“ ir tai viskas.
O rašai (linksma rašysena, violetiniu tušinuku, kartais nušokdamas nuo sąsiuvinio eilučių):
- Juoktis, kai norisi.
- Išgyventi pyktį.
- Apverkti tai, kas liko neapverkta.
- Atvažiuoti pas tėvus ir ištempti juos į piknikus.
- Slampinėti po parką ir pastebėti grožį.
- Valgyti tai, kas skanu, bet nekenksminga.
- Sakyti komplimentus sau veidrodyje (o svarstykles padėti po lova ar palikti jas katinui – jis mėgsta ant jų miegoti).
- Perskaityti kelias knygas tų žanrų, kurie anksčiau keldavo nerimą (bent jau pabandyti, eksperimento dėlei).
- Pasivažinėti dviračiu iki būsenos „prisikvėpavau vėjo, galiu viską“.
- Susipažinti su 2-3 žmonėmis, kurie atrodo keisti/ypatingi, be išankstinių nuostatų pažiūrėti į jų pasaulį, pasidalinti kažkuo savu.
- Nueiti į žygį, į kurį seniai norėjosi, bet buvo baugu.
- Kai liūdna, visada džiuginti save nors truputį, ir tik paskui imtis kitų reikalų.
- Kažkam padėti.
- Priimti pagalbą.
- Sudaryti kasdienių mažų džiaugsmų sąrašą ir vėl pradėti pastebėti, kiek jų daug.
- Nebarti savęs, jei nieko iš šio sąrašo nepavyks.
- Leisti sau ilsėtis ne tik susirgus.
- Atsisakyti susitikimų su žmonėmis, jei tie susitikimai nieko neduoda.
- Sakyti draugams, kad jie šaunūs, talentingi ir gražūs – ne tik per šventes.
- Leisti sau užsidaryti ir pabūti vienam, kai tau to reikia.
Ir visada atminti: jei tu darai viską, ką šiuo momentu gali, tu darai pakankamai. Tu šaunuolis, nors sąraše tai parašyk, nors pirštu ant stiklo. O geriau – kartok tai sau dažniau, gerai?
Al Snieg
Bonusas
