Aš tingi mama.
O dar aš egoistiška ir nerūpestinga. Norite žinoti, kodėl? Ogi todėl, kad noriu, jog mano vaikai būtų savarankiški, iniciatyvūs ir atsakingi.
Dirbdama vaikų darželyje, stebėjau nemažai pavyzdžių, kai tėvai buvo hiper-rūpestingi. Ypač įsiminė man trimetis Slavikas.
Mama manė, kad jis privalo visada viską suvalgyti, nes kitaip jis sublogs. Nežinau, kaip jį maitindavo namuose, bet pas mus jis atėjo su aiškiai sutrikusiu apetitu.
Jis mechaniškai kramtė ir rijo viską, ką jam paduodavo. Bet jį reikėjo maitinti, nes jis „pats jis dar nemoka valgyti!“.
Ir štai maitinu aš jį pirmąją dieną ir nematau visai jokių emocijų veidelyje: duodu šaukštelį, išsižioja, kramto, ryja.
Klausiu: „Skani tau košė?“ — „Ne“.
Ir tuo pačiu išsižioja, kramto, ryja.
„Nori dar?“ — duodu šaukštelį. — „Ne“, — bet vis tiek kramto ir ryja. „Nepatinka – nevalgyk!“
Slaviko akys suapvalėjo iš nuostabos. Jis nežinojo, kad taip galima.
Iš pradžių Slavikas mėgavosi gauta teise nevalgyti, jei nenori. Gėrė tik kompotą. O paskui ėmė valgyti ir prašyti dar to, kas jam buvo skanu, ir nustumti lėkštę su tuo, kas jam buvo neskanu.
Jis įgijo savarankiškumą pasirinkime. O vėliau mes nustojome maitinti jį, nes maistas – natūralus poreikis. Ir alkanas vaikas pavalgys pats.
Aš tingi mama. Aš tingėjau ilgai maitinti savo vaikus. Kai jiems buvo metukai, aš paduodavau jiems šaukštą ir sėsdavau valgyti šalia. Būdami pusantrų – jie jau valgė su šakute.
Dar vienas natūralus poreikis – eiti į tualetą. Slavikas varė viską į kelnes. Jo mama pasakė mums vesti vaiką į tualetą kas 2 valandas.
„Aš jį namuose pati sodinu ant puoduko ir laikau, kol jis visų reikalų nepadarė.“
Galiausiai, jau didelis vaikas laukė, kada jį nuves į tualetą. Nesulaukęs, varydavo į kelnes, net nežinodamas, kad jas reikia nusimauti, ar prašyti pagalbos. Po savaitės problemą mes išsprendėme.
„Aš noriu į tualetą!“ — su pasididžiavimu pranešdavo visai grupei Slavikas ir eidavo į tualetą.
Aš tingi mama. Per išeigines aš mėgstu ilgiau pamiegoti. Vieną šeštadienį prabudau 11 valandą. Mano sūnus 2 su puse metų žiūrėjo multiką, kramtydamas meduolį. Televizorių įsijungė pats. O vyresnėlio, kuriam jau 8, nebuvo namuose.
Jis iš vakaro pasiprašė su draugu ir jo tėvais eiti į kiną. Aš pasakiau, kad man tingisi taip anksti keltis. Ir jei jis nori į kiną, tegu pats prisisuka žadintuvą ir atsikelia.
Nepramiegojo… Žinoma, aš irgi nustačiau žadintuvą telefone, įsiklausiau, kaip jis ruošiasi ir išeidamas uždaro duris, laukiau SMS nuo draugo mamos, bet vaikas to nesužinojo.
O dar aš tingiu tikrinti portfelį, kuprinę su sambo apranga, džiovinti jo daiktus po baseino ir ruošti su juo pamokas(beje, jis mokosi be trejetų). Ir šiukšles išnešti man taip pat tingisi. Todėl šiukšles išneša sūnus, eidamas į mokyklą.
O dar aš drįstu jo paprašyti užplikyti man arbatos ir atnešti man prie kompiuterio. Įtariu, kad su kiekvienais metais aš būsiu vis tingesnė.
Bet su vaikais vyksta stebuklingos metamorfozės, kai pas mus atvažiuoja močiutė. Vyresnysis iškart pamiršta, kad jis pats moka ruošti pamokas, pasišildyti pietus ir susidėti portfelį. Ir net bijo užmigti vienas kambaryje – šalia turi sėdėti močiutė. O mūsų močiutė netinginė.
Vaikai nesavarankiški, jei tai patogu suaugusiems.
