Turiu vaikiną, su kuriuo mes kartu jau 3 metus. Susipažinome socialiniuose tinkluose. Jo elgesys buvo labai padorus. Džiaugiausi tokiu rūpestingu partneriu, o štai mama žvelgė į visa tai įtariai. Ji visada buvo pernelyg priekabi mano partnerių pasirinkimui. Jos manymu, vyriškis turi daug uždirbti, kad pilnai aprūpintų šeimą.
Neva, meilė meile, o be pinigų tu niekas. Aš su jos požiūriu visiškai nesutikau, tačiau ginčytis nebandžiau, kadangi tai beprasmiška.
Tiesa, Mantas jai labai patiko. Turbūt tai buvo pirmas partneris, kurį mama priėmė normaliai.
Bet kai praėjus 2 santykių metams pasakiau mamai, kad keliuosi gyventi pas Mantą, jos ši naujiena nenudžiugino. Ji ėmėsi gana svarių argumentų.
– Negi tu nesupranti? Butas 3 kambarių, tu persikelsi, o komunalinius man pačiai teks mokėti? Na jau ne! Gyvenkite pas mane, kol aš neparduosiu būsto ir nenusipirksiu kažko mažesnio,- pareiškė motina, kai Mantas atėjo pas mus vakarienės.
Aš išvis nenorėjau pasiduoti jos įkalbinėjimams, juk žinojau, kad mama moka manipuliuoti žmonėmis, ypač kai tai liečia pinigus. Visą vaikystę iš jos girdėjau pamokančias kalbas apie tai, kad gyvenime nėra nieko svarbesnio už pinigus.
Dėl finansų mano tėvų santuoka ir sugriuvo. Tėčiui nusibodo amžini skandalai dėl jo atlyginimo, jis neištvėrė ir išėjo, kai man buvo 13. O mama svajojo būti namų šeimininke, tačiau po skyrybų jai teko skubiai ieškotis darbo. Štai tada jai ir atsirado svajonė – sėkmingai ištekinti mane.
O Mantas nusprendė pasielgti kaip tikras džentelmenas.
– Ugne, nagi pagyvenkime su tavo mama porą mėnesių, padėsiu jai su buto pardavimu, o paskui jau savo lizdą pradėsime įsirenginėti,- pasakė man mylimasis, kai susitikome sekančią dieną per pietus.
Ilgai spyriojausi, bet galiausiai sutikau.
Mes prisiėmėme pusę komunalinių mokesčių, o štai maistą nusprendėme pirkti atskirai. Mes namie vis tiek tik vakarieniaujame, pusryčiai ir pietūs valgomi biuro valgykloje tiek pas mane, tiek pas Mantą.
Pirmą mėnesį viskas buvo gerai, mama mums netrukdė, kartais kviesdavo mus vakarienės.
Tačiau neseniai mama ėmė reikalauti, kad Mantas imtųsi pilno jos išlaikymo. Ji pamanė, kad jei Mantas aprūpina mane, apmoka sąskaitas ir perka mudviem maistą, tai gali išlaikyti ir mano motiną – ji juk mums suteikė būstą.
Aš nelabai nustebau dėl tokio posūkio, o štai Mantas buvo šoke. Nusivedžiau jį į mūsų kambarį ir pasakiau, kad mums skubiai reikia ieškotis būsto.
– Tačiau tavo mama taip ir nepardavė buto! – pabandė prieštarauti vaikinas.
– Mantuk, ji ir nesiruošė nieko pardavinėti,- pradėjau aš,- visa tai buvo pasakyta specialiai, kad įviliotų mus į šiuos spąstus.
– Mama, ką tu galvoji, Mantas mano vaikinas, o ne tavo! Kam tau to reikia, juk tu pati dirbi, neblogai gauni,- paklausiau aš, įėjusi į miegamąjį.
Mama žiūrėjo televizorių.
– O gal aš noriu išeiti iš darbo ir daugiau nieko nedaryti. Aš tavo Mantui štai kokią nuotaką pagimdžiau, o jam gaila man pinigų? – paklausė mama.
– Jam ne gaila, o štai man gaila. Mes išsikraustome šią savaitę – pasakiau aš ir išėjau iš kambario.
Kraustymasis ėjosi sunkiai, juk mama tik ir bandė tai iškelti skandalą, tai sukelti pasigailėjimą. Tačiau aš nepasidaviau jos manipuliacijoms ir Mantui pasakiau tvirtai laikytis.
Dabar mes gyvename atskirai kitame miesto gale. Mama man skambinėja, bando mus susigrąžinti atgalios, tačiau tai neįmanoma.