Prieš kelis mėnesius mes su vyru išsiskyrėme. Visa tai nutiko dėl jo neištikimybės, su kuria taikstytis visiškai nebuvau pasiruošusi. Niekada nemaniau, kad vyras durs man peiliu į nugarą.
Tiesa, jis pripažino savo kaltę ir skyrybų metu stengėsi maksimaliai man įsiteikti. Man ir mūsų 13-mečiui sūnui Romui jis paliko namą, mašiną ir pažadėjo mokėti alimentus. Net didesnius, nei priklauso pagal įstatymą.
Aš į visa tai nežvelgiau su ypatingu jautrumu. Dar ko, aišku, kad jis turi tiesiog melsti mano atleidimo.
Nors pora mes jau niekada ir nebebūtume. Bet vis tiek, ant mano pečių liko paauglio sūnaus auklėjimas. O jis linksminosi su jauna meiluže, pas kurią jis, tiesą sakant, ir persikraustė.
Tačiau praėjus porai mėnesių po mūsų santuokos nutraukimo pajutau, kad imu paleisti šią situaciją.
Pradėjau daugiau matytis su draugėmis, stačia galva nėriau į darbą ir sūnaus auklėjimą. Ir išvis, man 43 metai, ką, aš nesusirasiu tinkamos pamainos, jei panorėsiu? Tačiau aš nė neįsivaizdavau, kokios permainos manęs laukė priešakyje.
Esmė tame, kad mūsų sūnus Romas labai paėmė į širdį tėvų skyrybas. Suprantama, vaikinui pereinamasis amžius, viskas suvokiama pakankamai aštriai. Tačiau aš kaip galėdama jį palaikiau ir raminau.
Net nugalėjau save tuo momentu, kai Romas išsakė norą matytis su tėvu. Galiausiai susitarėme, kad buvęs vyras pasiims jį savaitgaliais, o darbo dienomis sūnus leis laiką su manimi.
Praėjus porai savaičių tokio atnaujinto mūsų šeimos grafiko Romas grįžo po savaitgalio su tėčio ypač susimąstęs. Tylėdama jį stebėjau, tačiau kažkuriuo momentu nusprendžiau paklausti, kas gi jį taip neramina.
– Mama, mums reikia rimtai pasikalbėti,- pradėjo jis.
Aš, žinoma, išsigandau šios jo frazės. Bet kažkodėl man į galvą šovė mintis, kad galbūt ten kas nors gero. O jei buvęs vyras jau išsiskyrė su nauja mergina ir nori pasiprašyti atgal? Na ir tegu žeminasi, vis tiek jau atgal nieko nepriimčiau. Bet tai, ką išties pareiškė sūnus, tiesiog išmušė man žemę iš po kojų.
– Mama, tiesą sakant, aš norėčiau gyventi su tėvu. Su tėčiu aš peršnekėjau, jis ne prieš. Kristina irgi,- pareiškė jis.
– Visų pirma, nedrįsk tarti jos vardo man girdint,- drebančiu balsu atsakiau aš.
Paskui pradėjau klausinėti sūnaus, kodėl jis priėmė tokį sprendimą. Romas paaiškino, kad jis visgi – jaunuolis ir tėvo dalyvavimas jo gyvenime jam dabar svarbesnis nei mano.
Visiškai nesupratau, ką padariau ne taip.
– Mama, aš laikiausi iš paskutiniųjų, bet tu pati pradėjai. Nereikia tik dabar ant manęs visų bačkų ridenti. Tai ne aš kaltas dėl skyrybų. Jūs, suaugusieji, taip nusprendėte. O man dabar taikstytis su pasekmėmis. Aš tave myliu ir tavęs neatsisakau. Bet dabar noriu pagyventi su tėvu. Nors laikinai.
– Na žiūrėk, daryk ką nori. Tik kai paršliauši atgal, ne faktas, kad panorėsiu tave priimti! – atrėžiau aš.
Taip, tai buvo griežta ir žiauru, tačiau viso to prikalbėjau iš pykčio. Visas sekančias dienas praraudojau.
Štai taip aš likau be vyro, o paskui dar ir be sūnaus. Anądien Romas persikraustė pas tėvą. Draugės ramina mane, tikina, kad tėtis sūnui tikrai nepakenks. O aš pagaliau galėsiu pilnai užsiimti savimi ir susitelkti ties asmeniniu gyvenimu.
Tik man kažko nuo šios perspektyvos ne lengviau. Darysiu viską, kas įmanoma, kad sūnus grįžtų namo. Ir, žinoma, tą pačią sekundę, kai jis sutiks, priimsiu jį atgal.
