Kai Elizabetė atmerkė akis, palatoje tvyrojo tyli, šilta atmosfera. Vienintelis garsas buvo lygus jos dukros kvėpavimas, ramiai miegančios ant jos krūtinės.
Elizabetė pravedė ranka per mažą galvutę, glostydama šilkiniais pirštais dukrytės plaukelius.
Ji tapo mama.
55 metų.
Ji manė, kad tai niekada neįvyks. Bet svarbiausia — niekas, net jos artimiausi draugai, nežinojo, kas yra jos vaiko tėvas.
Prieš kelis mėnesius ji pakvietė artimiausius draugus vakarienės. Visi ją žinojo kaip sėkmingą, protingą ir nepaprastai nepriklausomą moterį.
— Na, kokios gi naujienos? — paklausė jos draugė Emilija, kilstelėjusi vyno taurę.
— Taip, pirmyn, Kas čia per paslaptis? — pridūrė Aleksas, jų bendras draugas.
Elizabetė pauzės metu nusišypsojo ir lygia balsu tarė:
— Aš nėščia.
Tyla.
O paskui — šokas, sušukimai, juokas.
— Ar tu rimtai? — pagaliau paklausė Emilija, netikėdama savo ausimis.
— Žinoma.
— Bet… kaip?!
Ji pažvelgė į juos ir ištarė žodžius, kurie sukėlė intrigą:
— Tai neturi reikšmės. Tiesiog žinokite: aš nėščia, ir tai geriausia, kas man nutiko.
Iš tikrųjų, vienas žmogus žinojo.
Džeimsas.
Tas, kurį ji mylėjo visą savo gyvenimą.
Bet jie niekada nebuvo kartu.
Nes jis buvo geriausias jos velionio vyro draugas.
Kai jos vyras Tomas žuvo autoavarijoje prieš penkerius metus, Džeimsas visada buvo šalia. Jis teikė paramą, padėjo, rūpinosi ja, bet tarp jų niekada nebuvo nieko daugiau nei draugystė.
Iki vieno vakaro.
Iki tos nakties, kai jie abu palūžo.
— Tu nesi vienas savo skausme, — sušnibždėjo ji tada.
— Ir tu taip pat, — atsakė jis, paliesdamas jos ranką.
Jie daugiau niekada apie tai nekalbėjo.
Bet po trijų mėnesių Elizabetė suprato, kad yra nėščia.
Ji galėjo tai pasakyti Džeimsui.
Bet ji žinojo, kad jis prisiims atsakomybę sau, kad bandys tapti jos gyvenimo dalimi vardan vaiko.
O ji nenorėjo būti jo pareiga.
Ji norėjo, kad jis būtų šalia, tik jei pats to panorės.
Kai ji buvo išrašoma iš ligoninės, palatos durys netikėtai atsivėrė.
Džeimsas.
Jis stovėjo tarpduryje, sutrikęs ir susijaudinęs.
— Man pasakė, kad tu pagimdei.
Ji sustingo.
— Taip.
Jis žengė dar vieną žingsnį arčiau, pažvelgė į miegančios dukrytės veidą.
Ir jo širdis sustingo.
Mergaitė buvo jo tiksli kopija.
— Elizabeta… — jo balsas drebėjo. — Ar tai… ar tai mano vaikas?
Ji atsiduso.
— Taip.
Jis užsimerkė.
O tuomet atsisėdo šalia, paėmė jos ranką ir tarė:
— Tu negali už mane nuspręsti. Tai ir mano gyvenimas taip pat.
Ji pažvelgė į jo akis, pilnas jausmų, kurių bijojo tiek daug metų.
— Ar tikrai nori būti šalia? — tyliai paklausė ji.
Jis paglostė savo dukros mažą rankytę ir nusišypsojo:
— Tai net nėra klausimas.
Elizabeta visą gyvenimą gyveno dėl savęs. Ji netikėjo likimu.
Bet, žiūrėdama į Džeimsą ir savo dukrą, ji suprato:
Gyvenimas viską sutvarko savaime.
Kartais — būtent tada, kai nustojame tuo tikėti.
