Tie, kas daugelį metų rūpinasi senyvais tėvais — savais ar sutuoktinio, — mane supras be ypatingų aiškinimų.
Mūsų uošvis sirgo beveik dešimt metų. Geranoriškas, garbingas žmogus, bet liga nieko nepasigaili. Mums su vyru tai tapo antru darbu: be išeiginių ir atostogų. Gydytojai, tyrimai, brangūs vaistai, speciali mityba, turėklai ir remontas mažame bute, kad jis galėtų saugiai judėti. Aš mintinai žinojau visus vaistus ir jų vartojimo grafiką. Vyras po darbo ne važiavo namo — pirmiausia pas tėvą. Mes nesiskundėme: jis buvo mūsų artimas žmogus.
Vyro sesuo gyveno netoliese ir visada buvo „labai užsiėmusi“. Per dešimt metų — trys trumpi vizitai: gimtadienio proga su saldainių dėžute, atodūsiai apie tai, kaip „jis jau nusilpo“, ir vėl dingimas. Paklausta, ar bent jau gali padėti su vaistais, atsakė: „Dabar visiškai nėra pinigų“, — nors po du kartus per metus pinigų atostogoms atrasdavo.
Pernai uošvis mirė. Laidotuves, gedulingas pietus — sunkumas toks, kad kvėpuoti sunku. Mes su vyru buvome išsekę ir emociškai, ir fiziškai. Ir štai prie stalo po laidotuvių vyro sesuo padeda šakutę ir sausai sako:
— Kadangi visi čia, reikia išspręsti buto klausimą. Pagal įstatymą man priklauso pusė. Parduodame ir daliname.
Kambarys nuščiuvo. Vyras pabalo:
— Dabar ne laikas…
— Kada tada? — pertraukė ji. — Žinau aš šiuos dalykus: viską sutvarkysite be manęs. Aš žinau savo teises.
Mačiau, kad vyras buvo pasirengęs tylėti dėl ramybės. Bet aš — ne. Nes visus šiuos metus ne tik rūpinausi — aš vedžiau apskaitą.
Aš esu kruopšti. Išsaugojau viską: kvitus už vaistus, sąskaitas už komunalines paslaugas, sutartis ir sąskaitas už kiekvieną remontą, taksi iki ligoninės, mokamus tyrimus. Visa tai — viename storame segtuve su užrašu „Tėvas“.
Po savaitės mes nuėjome pas notarą. Vyro sesuo — užtikrinta, su teisininku; vyras — pavargęs ir susitaikęs. Notaras pradėjo kalbėti, ir aš pasakiau:
— Vieną minutę. Aš turiu dokumentus.
Aš padėjau segtuvą ant stalo — sunkiai ir aiškiai.
— Pagal įstatymą jūs turite teisę į pusę, — kreipiausi į ją. — Bet yra svarbi detalė.
Aš atidariau segtuvą:
— Čia — išlaidos vaistams per dešimt metų. Čia — komunaliniai mokėjimai. Čia — visi darbai, kuriuos apmokėjome, kad tėvui būtų saugu ir patogu.
Suma beveik prilygo pusei rinkos vertės buto.
— Yra du variantai, — tęsiau ramiai. — Pirmas: iš jūsų dalies atimame jūsų pusę šių išlaidų — ir jums lieka… beveik nieko. Antras: einame į teismą. Aš pateikiu dokumentus, kaimynai patvirtins, kas tikrai rūpinosi. Rinkitės.
Įsivyravo tyla. Teisininkas pažvelgė į mane su pagarba. Vyro sesuo įsmeigė žvilgsnį į kvitus — pasitikėjimas išgaravo. Nuo to laiko ji su mumis nebendrauja.
O mes su vyru gyvename uošvio bute — name, į kurį investavome jėgas, laiką ir meilę. Ir pagaliau gyvename ramiai.
Sakykite nuoširdžiai: ar aš sunaikinau „šeimą“ — ar tiesiog apgyniau teisingumą?
