Aš visada buvau žmogus, kuris buvo įpratęs gyventi vienas. Po skyrybų ir draugų išsikraustymo į skirtingus miestus, mano vakarai virto nesibaigiančiomis tylos valandomis, kurių aš net nesistengiau nutraukti. Grįždavau iš darbo, gamindavau vakarienę, žiūrėdavau televizorių ir eidavau miegoti. Ir taip kiekvieną dieną.
Tą lietingą spalio vakarą aš užtrukau darbe. Grįždamas namo, paspartinau žingsnį, norėdamas kaip galima greičiau pasiekti šilumą. Eidamas pro tamsų skersgatvį šalia savo namų, išgirdau plonytį, vos girdimą skundą. Sustojęs įsiklausiau. Garsas sklido iš šiukšlių krūvos po apversta dėže.
Pažvelgiau ten ir pamačiau mažytį kailio kamuolį – liesą, iki kraujo permirkusį kačiuką. Jo mėlynos akys žvelgė į mane su tam tikru nevilties ir maldos atspindžiu. Mano širdis suspaudė. Nedvejodamas, nusivilkau striukę, apvyniojau ją aplink jį ir parsinešiau namo.
Aš pavadinau jį Česteriu. Pirmosiomis dienomis jis elgėsi atsargiai, aiškiai nepasitikėdamas manimi. Bet pamažu jis pradėjo priprasti: tiesėsi į rankas, murkė, guldavo ant sofos šalia manęs. Jo švelnus kailis, šiltas kūnas, tylus murkimas – visa tai pripildė mano namus seniai užmiršta šiluma. Česteris tapo mano mažuoju kompanionu, nebyliu pašnekovu, kuris, rodos, suprato viską, ką aš sakiau.
Kartais atrodė, kad jis mano gyvenime atsirado ne šiaip sau. Jo buvimas privertė mane jaustis reikalingu. Pradėjau dažniau šypsotis. Pradėjau eiti pasivaikščioti, kad jis galėtų sėdėti prie lango ir stebėti paukštelius. Pradėjau pirkti gėles, kad namai atrodytų jaukiau. Bet dar nežinojau, kad Česteris planuoja kažką nuostabiau.
Kartą vakarą nusprendžiau pasivaikščioti su Česteriu. Įsigijau jam pavadėlį ir nusprendžiau pabandyti išvesti jį į parką. Mano nuostabai, jis nesipriešino – priešingai, atrodė smalsus ir netgi drąsus. Mes sustojome prie mažos suoliuko, kur nusprendžiau pasėdėti, mėgaudamasis šiltu pavasario oru.
Staiga Česteris įtempė pavadėlį. Jis atidžiai stebėjo kažką tolumoje. Sekdamas jo žvilgsnį, pamačiau moterį. Ji sėdėjo ant gretimo suolelio su melancholiška išraiška žiūrėdama į dangų. Jos rankose buvo atversta užrašų knygutė.
Mano katinas netikėtai puolė link jos, ir aš vos spėjau jį sulaikyti. Moteris atsigręžė ir nusišypsojo:
— O, koks gražus katinas! Ar galima jį paglostyti?
Aš linktelėjau, nežinodamas, ką atsakyti. Česteris tuoj pat prisiglaudė prie jos rankos, tarsi būtų ją pažinojęs visą gyvenimą.
Mes pradėjome kalbėtis. Jos vardas buvo Ana, ir kaip paaiškėjo, ji gyveno gretimame name. Jos akys buvo pilnos liūdesio, tačiau kartu jose degė smalsumo ir gyvenimo ugnis. Mes kalbėjome apie kates, apie parką, apie orą. Tai buvo pats gyviausias pokalbis, kurį turėjau per pastaruosius metus.
Nuo tada mes su Ana pradėjome dažniau susitikti. Ji taip pat mėgo vaikštinėti po parką, ir mes dažnai susidurdavome atsitiktinai – arba ne visai atsitiktinai. Kiekvieną kartą Česteris vedė mane prie jos, tarsi žinodamas, kad ji turi būti mano gyvenimo dalimi.
Kartą vakarą, kai mes sėdėjome ant to paties suolelio, Ana netikėtai prisipažino:
— Žinai, praradau savo sūnų prieš metus. Jam buvo tik septyneri. Po to maniau, kad niekada nebepajusiu džiaugsmo. Tačiau tavo katinas… jis toks šiltas, jis priminė man, kad pasaulyje dar yra meilės.
Šie žodžiai mane pramušė iki pat sielos gelmių. Žiūrėjau į ją suprasdamas, jog galbūt mes su Česteriu atsiradome jos gyvenime ne atsitiktinai, kaip ir ji mūsų.
Praėjo keli mėnesiai. Mes su Ana tapome artimesni. Česteris tarsi tapo jungiamąja grandimi tarp mūsų pasaulių. Kartą ji pakvietė mane vakarienei į savo namus. Aš atnešiau vyno, o Česteris, kaip visada, murkė ant rankų.
Ana man parodė seną savo sūnaus nuotrauką. Joje – berniukas su pilku kačiuku rankose, sėdintis ant žolės. Sustingau. Tai buvo Česteris. Tie patys kailio raštai, tos pačios mėlynos akys.
— Tai… neįmanoma, — sušnibždėjau.
Ana tik liūdnai nusišypsojo:
— Maniau, kad jis dingo amžinai.
Tą akimirką supratau, kad Česteris pasirodė ne šiaip sau. Jis grįžo, kad išgydytų ją. Ir galbūt, kad išgelbėtų mane.
Česteris gulėjo mums ant kelių, tyliai murkdamas. O aš žiūrėjau į Aną ir jutau, kad tai ir yra tikrasis stebuklas – meilė, kuri atrado mus visus tris ir mus sujungė.
