Kai mano žmona pagimdė, nejaučiau to džiaugsmo sprogimo, apie kurį visi kalba. Vietoj to širdyje įsirėžė šaltis. Kūdikis buvo mielas, mažas, su stebėtinai tamsiomis akimis. Būtent šios akys sėjo man abejones. Nežinojau, iš kur jis atsirado — galbūt dėl draugų pokalbių, galbūt dėl seno baimės būti apgautam. Tačiau jis pradėjo augti, virsdamas nepasitikėjimu, kurio negalėjau nuslopinti.
Vieną dieną, kai žmona maitino sūnų, stengdamasis kalbėti ramiai, pasakiau:
— Noriu atlikti tėvystės testą. Tiesiog norėdamas būti tikras.
Ji sustingo, pažvelgė į mane ilgai ir vos matomai šyptelėjo:
— O jei jis ne tavo?
Aš atsakiau nesusimąstydamas:
— Tada aš paliksiu. Nesiruošiu auginti svetimo vaiko.
Tą akimirką tarp mūsų lyg kažkas nutrūko. Ji nieko nepasakė, tik tyliai linktelėjo. Po savaitės nunešiau testą į laboratoriją. Ir kai atėjo rezultatas, mano pasaulis sugriuvo: «tėvystė nepatvirtinta». Viskas. Man nieko daugiau nereikėjo. Susipakavau daiktus ir išėjau, neatsigręžęs.
Trejus metus gyvenau lyg rūke. Dirbau, gėriau, vengiau susitikimų su senais pažįstamais. Sakydavau sau, kad pasielgiau teisingai, kad vyras turi turėti orumą. Bet naktimis prabusdavau nuo sapnų, kuriuose girdėjau vaiko juoką.
Vieną dieną netikėtai sutikau seną šeimos draugą. Jis pažvelgė į mane ilgu, sunkiu žvilgsniu:
— Kodėl tada viską palikai? Ar bent žinai, kaip ji kentėjo?
Aš papasakojau jam apie testą. Jis pabalo ir tarė:
— Ji nebuvo tau neištikima. Tu klydai.
Neįtikėjau. Bet jis tęsė: laboratorija, kurioje atlikau testą, po kelių mėnesių pateko į naujienas — dėl klaidų rezultatuose. Jo žodžiai pataikė mane kaip smūgis. Užsakiau pakartotinį testą, šįkart kitoje vietoje, ir laukiau, negalėdamas rasti sau vietos.
Kai atėjo rezultatas, rankos drebėjo. «Tėvystė patvirtinta». Jis buvo mano sūnus. Mano.
Neatsimenu, kiek laiko sėdėjau tiesiog žiūrėdamas į tą lapelį. Prieš akis stovėjo žmona — tiksliau, jau buvusi — su ta pačia šypsena, kurią priėmiau kaip iššūkį, nors tai galbūt buvo tik baimė. Baimė prarasti mane, baimė, kad aš ja nepatikėsiu.
Stengiausi viską ištaisyti. Suradau ją, atėjau, atsiprašiau. Ji tylėdama išklausė. Pasakė, kad seniai liovėsi pykusi, tačiau praeities neįmanoma susigrąžinti. Ji sukūrė naują gyvenimą, tylų ir ramų, kuriame mano vardas nebuvo tariamas.
Kai iš toli pamačiau juos — ją ir sūnų, ir kaip jis juokėsi, įsikibęs į jos ranką, — krūtinėje kažkas nutrūko. Supratau, kad viską, kas svarbiausia gyvenime, galima sugriauti viena abejonė.
Dabar gyvenu su šiuo žinojimu. Abejonė gali sunaikinti meilę stipriau nei neištikimybė. Ji graužia sielą, paverčia pasitikėjimą pelenais. Ir kai man būna ypač sunku, pagalvoju: jei tada būčiau tiesiog patikėjęs jai, jei bent kartą būčiau pažvelgęs ne į popierių, o į akis… galbūt viskas būtų buvę kitaip.
Ar jūs galėtumėte atleisti žmogui, kuris sugriaudino meilę dėl nepasitikėjimo?
