Sveiki.
Mano vardas Daiva, ir aš kadaise padariau didžiausią klaidą savo gyvenime — pardaviau viską, kad padėčiau sūnui pradėti naują gyvenimą.
Tada man atrodė, kad mano vaikų laimė — tai ir yra mano gyvenimo prasmė.
O dabar stoviu prie jų durų ir galvoju: kurią akimirką tapau nereikalinga?
Jis stovėjo prie durų ir nežiūrėjo man į akis.
Rankose laikiau pyragą — tą patį, kurį kepdavau jam vaikystėje, dar šiltą, kvepiantį cinamonu.
Už durų girdėjosi vaiko juokas ir moters balsas:
— Kas ten?
Jis tyliai atsakė:
— Mama, dabar ne laikas…
Ir durys vėl užsidarė.
Aš likau laiptinėje — su pyragu, kuris ėmė vėsti, ir jausmu, lyg širdis taip pat būtų atšalusi.
Aš pardaviau namą, kuriame praėjo visas mano gyvenimas. Jame su vyru užauginome sūnų, ten vis dar tvyrojo medžio, kavos ir prisiminimų kvapas. Bet aš nesvyruodama tai padariau — norėjau, kad jam su žmona būtų lengviau, kad turėtų savo stogą virš galvos.
Kai perdaviau pinigus, jis apkabino mane ir pasakė:
— Mama, aš niekada nepamiršiu, ką tu dėl mūsų padarei.
Aš patikėjau. Juk tai buvo mano sūnus.
Pirmus mėnesius viskas buvo gerai — skambučiai, nuotraukos, dėkingi žodžiai.
O paskui kažkas pasikeitė. Iš pradžių jis skambino rečiau, vėliau sakė, kad užimtas, o paskui tiesiog nustojo atsiliepti.
Kartą aš išdrįsau paklausti:
— Sūnau, gal galiu pas jus atvažiuoti?
Jis sutriko ir atsakė:
— Anai dabar sunku, nėštumas… Geriau vėliau.
To „vėliau“ taip ir nebuvo.
Keliskart atvažiavau pati. Stovėjau prie durų, skambinau į domofoną, girdėjau šnaresį už durų — bet niekas neatidarė.
Tą dieną su pyragu aš viską supratau galutinai: jiems aš — praeitis, nepatogi, nereikalinga.
Dabar gyvenu viena, nuomojamame kambaryje miesto pakraštyje.
Rytais šeriu balandžius, vakarais kepu pyragus — ne dėl ko nors, o kad namuose kvepėtų šiluma.
Kartais praeinu pro jų namą. Girdžiu, kaip kažkas juokiasi balkone. Pagalvoju: turbūt mano anūkas.
Norisi pakelti galvą, pamoti ranka — bet to nedarau. Tegu gyvena ramiai.
Sako, kad laikas gydo. Bet turbūt jis gydo tik tuos, kurie nori pamiršti.
O motinos nepamiršta. Jos tiesiog mokosi gyventi su šiuo skausmu — tyliai, be priekaištų, be žodžių.
Ar jūs kada nors jautėtės nereikalingi tų, dėl kurių kadaise atidavėte viską, gyvenime?
Visas svetainės turinys priklauso autoriams. Visos teisės apsaugotos.
Mūsų tinklalapyje talpinami tik pramoginio pobūdžio straipsniai, surinkti iš visos planetos. Tinklalapio redakcija neatsako už duomenų tikslumą ir aktualumą.
Kai kuriuose straipsniuose gali būti netikslių rekomendacijų ir patarimų, galinčių suklaidinti, todėl būtinai pasikonsultuokite su to profilio specialistu, prieš išbandydami.
