Mes su vyru dvejus metus planavome atostogas. Taupėme pinigus, rinkomės laiką, rezervavome bilietus. Pagaliau viskas pavyko – dvi savaitės Italijoje, tik mudu du.
Prieš savaitę iki išvykimo pradėjau nerimauti. Namai liks tušti, gėles reikės laistyti, paštą pasiimti. Paskambinau draugei – draugavome penkiolika metų, visiškai jai pasitikėjau. Paklausiau, ar galėtų užsukti pas mus kartą per tris dienas. Ji tuoj pat sutiko, pasakė, jog, žinoma, jai nebus sunku.
Perdaviau jai raktus, parodžiau, kur kas guli, kokias gėles laistyti. Ji apkabino mane atsisveikinant ir palinkėjo gerų atostogų.
Dvi savaitės praskriejo. Vaikštinėjome po Romą, terasoje gėrėme vyną, mėgavomės ramybe ir vienas kitu. Keletą kartų parašiau draugei, paklausiau, ar viskas gerai. Ji trumpai atsakydavo: «Taip, viskas gerai, nesijaudink».
Grįžome vėlai vakare, atidariau duris — ir iškart pajutau, kad kažkas ne taip. Butas kvepėjo nepažįstamais kvepalais. Įėjau į svetainę ir sustojau.
Ant sofos gulėjo pagalvė, kurios ten nebuvo. Ant staliuko stovėjo puodelis su nepabaigta kava. Vonioje ant lentynos buvo svetima kosmetika. Atidariau spintą miegamajame – ten kabėjo trys suknelės, kurių niekada nemačiau.
Vyras įėjo iš paskos, pažiūrėjo ir paklausė: «Kas čia?» Nežinojau, ką atsakyti.
Paskambinau draugei. Ilgai nekėlė ragelio. Tada atsiliepė, balsas buvo kaltas. Paklausiau tiesiai: «Tu čia gyveni?»
Ji patylėjo ir pasakė: «Na taip. Atsiprašau, su vyru susipykome, ir aš šiek tiek pas jus pagyvenau. Pagalvojau, kad jūsų vis tiek nėra, namas tuščias. Nusprendžiau, kad nieko baisaus».
Negalėjau patikėti. Ji nepaprašė leidimo. Tiesiog nusprendė, kad turi teisę. Gyveno mūsų namuose, miegojo mūsų lovoje, naudojosi mūsų daiktais.
Paklausiau: «Kodėl nepasakei?» Atsakė: «Kam gadinti tau atostogas? Galbūt nebūtum sutikusi? Bet aš viską sutvarkiau, gėles palaistiau. Ko tu taip reaguoji?»
Padėjau ragelį. Atsisėdau ant sofos, ir nežinojau, ką jausti. Pyktį? Nuoskaudą? Išdavystę?
Vyras pasakė, kad reikia pakeisti spynas. Linktelėjau.
Kitą dieną surinkau jos daiktus, nuvežiau jai ir paprašiau grąžinti raktus. Ji atidavė juos su įsižeidusiu veidu ir pasakė: «Nežinojau, kad tu tokia pasipūtusi. Juk padėjau tau, prižiūrėjau namus, kas ne taip?».
Išėjau, nieko neatsakiusi. Nes supratau: jai tai tikrai smulkmena. Ji nematė nieko blogo pažeisti ribas, naudoti mano namus kaip savo, nepaklausus.
Praėjo trys mėnesiai. Ji daugiau neskambina. Aš taip pat. Kartais matau jos įrašus socialiniuose tinkluose — ji rašo apie draugių išdavystę ir kaip svarbu vertinti tuos, kurie šalia.
Ir kiekvieną kartą, skaitydama tai, galvoju: ji taip ir nesuprato, kad buvo neteisi.
O ar jūs atleistumėte draugei už tai ar visam laikui uždarytumėte duris?
