Man trisdešimt treji metai, esu vieniša motina, daugelį metų dirbu valytoja. Gyvenimas nelengvas – vaiko tėvas paliko mane, kai dukrai buvo dešimt mėnesių. Nuo tada mes vienos, vos galą su galu suduriame, stengiamės gyventi oriai.
Tuoj dukrai gimtadienis. Norėjau padovanoti kažką ypatingo. Pinigų beveik nebuvo – vos užtekdavo nuomai ir maistui. Mėnesį taupiau – atidėjau trisdešimt eurų. Žaislui parduotuvėje neužteko.
Sekmadienį nuėjau į blusų turgų. Vaikščiojau tarp stalų, žiūrėjau į senus daiktus. Ant vieno stalo pamačiau lėlę – porcelianinę, su nėriniuota suknele, tamsiais garbanomis. Graži, vintage stiliaus. Pardavėjas prašė dvidešimt eurų.
Aš atidžiau apžiūrėjau lėlę. Suknelė švari, veidas be įskilimų, akys stiklinės blizga. Dukra svajojo apie lėlę, bet naujos negalėjau jos nupirkti. Ši atrodė beveik kaip nauja.
Derėjausi su pardavėju. Numušiau iki penkiolikos. Nupirkau. Parsinešiau namo, paslėpiau iki gimtadienio.
Gimtadienio rytą dukra pabudo laiminga. Jai suėjo septyneri metai. Iškepiau paprastą pyragą, papuošiau stalą balionais. Išnešiau lėlę.
Dukra išsižiojo. Atsargiai paėmė lėlę, prispaudė prie krūtinės, šypsojosi taip, kaip jau seniai nemačiau. Sakė – mamyte, ji graži kaip princesė, ačiū.
Džiaugiausi žiūrėdama į ją. Pagaliau galėjau padovanoti tai, ko ji norėjo.
Vakare dukra žaidė su lėle ant grindų. Aš virtuvėje ruošiau vakarienę. Staiga išgirdau traškėjimą. Negarsų, bet aiškų. Tarsi viduje kažkas būtų sulūžę.
Dukra taip pat išgirdo. Pakėlė lėlę, žiūrėjo į mane išsigandusi. Priėjau, paėmiau lėlę. Atsargiai papurčiau. Viduje kažkas judėjo, šlamėjo.
Atidžiau apžiūrėjau lėlę. Ant nugaros, po suknele, pastebėjau mažą užtrauktuką. Anksčiau nemačiau – suknelė jį slėpė. Su drebančiomis rankomis atsisegiau užtrauktuką.
Lėlės kūno viduje buvo tuštuma. Ir ten gulėjo ryšulys. Balta medžiaga, suvyniota aplink kažką kieto.
Ištraukiau ryšulį, atvyniojau. Viduje buvo pinigai. Akivaizdžiai sudėtos kupiūros. Daug kupiūrų.
Dukra žiūrėjo plačiai atmerktomis akimis. Suskaičiavau. Trys tūkstančiai eurų.
Atsisėdau ant grindų, negalėjau kvėpuoti. Tai daugiau nei uždirbu per pusmetį. Daugiau nei kada nors turėjau rankose.
Dukra tyliai paklausė – mamyte, iš kur pinigai?
Nežinojau, ką atsakyti. Kažkas juos paslėpė lėlėje. Seniai. Tada lėlę pardavė, ji pateko į blusų turgų. O aš ją nusipirkau už penkiolika eurų.
Visą naktį nemiegojau. Gulėjau žiūrėdama į lubas, galvojau.
Grąžinti? Bet kam? Pardavėjas turguje nežino, iš kur lėlė. Sakė – nusipirko dėžę daiktų iš išpardavimo. Prieš mėnesį. Adreso neprisimena.
Ieškoti savininko? Kaip? Jokių vardų, jokių užuominų. Pinigai tiesiog buvo lėlėje. Senos kupiūros, galbūt ten gulėjo metų metus.
Apsižvalgiau. Mūsų nuomojamas butas. Sunkiai besiverčiantis stogas. Seni baldai. Tuščias šaldytuvas – iki atlyginimo dvi dienos, pinigų maistui nėra.
Dukra miega su per mažais rūbais. Avalynė susidėvėjusi. Norėjau jai nupirkti naujų mokyklai, bet negalėjau.
Dirbu dviejuose darbuose. Dieną valytoja biure, vakarais plaunu grindis prekybos centre. Grįžtu vidurnaktį, griūvu miegoti be jėgų.
Trys tūkstančiai eurų – išsigelbėjimas. Galimybė sumokėti skolas, nupirkti dukrai rūbų, išsigydyti dantį, kuris jau dvejus metus skauda.
Lėlę pirkau sąžiningai. Sumokėjau penkiolika eurų – paskutinius pinigus. Lėlė mano. Viskas, kas joje – mano.
Kažkas atsikratė tos lėlės, nepatikrinęs. Parduota už grašius. Jei jiems būtų reikėję pinigų, būtų patikrinę.
Likimas suteikė man šansą. Dukros gimtadienio dieną. Kai esame ties riba.
Kitą dieną sumokėjau skolas. Sumokėjau už buto nuomą trijų mėnesių laikotarpiui į priekį.
Nupirkau maisto. Pirmą kartą per mėnesius pilnas šaldytuvas. Dukra pažiūrėjo ir netikėjo.
Nupirkau jai striukę, batus, mokyklinę uniformą. Nauji. Ji matavosi, laimės šokinėjo. Pirmą kartą jai ką nors naujo.
Nuėjau pas odontologą. Išsigydžiau dantis. Skausmas, kuris kankino dvejus metus, dingo.
Atidėjau likutį. Į ateitį, nenumatytiems atvejams.
Praėjo pusmetis. Gyvenimas pasikeitė. Negyvename badu. Dukra apsirengusi padoriai. Esu sveika, dirbu be skausmo. Skolų nėra.
Bet naktimis nemiegu. Galvoju apie tuos pinigus. Kas juos paslėpė? Kodėl? Kam?
Gal močiutė taupė anūkei. Ar mama dukrai. Metus krovė, po kupiūrą. Svajojo apie ateitį.
O tada mirė. Ar pamiršo. Lėlę pardavė, nežinodami apie pinigus.
Aš pavogiau svetimą svajonę. Svetimus santaupas. Nepabandžiau surasti savininko.
Teisinu save – pasirinkimo nebuvo. Mirėme nuo skurdo. Likimas suteikė šansą.
Bet vis tiek gėda.
Gal tas žmogus nereikalavo pinigų. Gal pamiršo. Gal jiems buvo lemta patekti man.
Ar aš tik vagišė, pateisinanti save būtinybe?
Gyvenu su tuo. Pinigai išgelbėjo mus. Tačiau sąžinė neleidžia ramiai gyventi.
Kartais žiūriu į tą lėlę. Dukra žaidžia su ja, myli. Nežino, kad viduje buvo svetimi pinigai. Svetimos svajonės.
O aš žinau. Ir kiekvieną dieną renkuosi – apgailestauti ar ne.
Ar gailiuosi? Nežinau. Dukra soti, apsirengusi, laiminga. Mes išgyvenome.
Bet ta striukė, tie batai, tas pilnas šaldytuvas – viskas nupirkta už svetimus pinigus. Pinigai, kuriuos kažkas slėpė savo vaikui.
Aš atėmiau iš svetimo vaiko ateitį. Atidaviau savo vaikui.
Ar tai teisinga? Ar tiesiog pavogiau, prisidengdama skurdu?
Pasakykite tiesiai: jei būtumėte mano vietoje – paimtumėte pinigus? Ar pabandytumėte rasti savininką, rizikuodami likti be nieko? Ar skurdas pateisina vagystę? Ar tai tiesiog vagystė, kaip pavadintumėte?
