Aš paskaičiavau savo metus ir pastebėjau, kad man liko mažiau laiko gyvenimui, nei pragyventa.
Aš jaučiuosi tokiu vaiku, kuris laimėjo saldainių dėžutę: pirmuosius suvalgo su malonumu, bet kai jis supranta, kad liko tik keletas, tai tikrai ima valgyti su malonumu ir pasiskanindamas.
Aš neturiu laiko begalinėms konferencijoms, skirtoms nuostatams, įstatymams, procedūroms ir vidaus taisyklėms, žinant, kad nieko nebus pasiekta.
Man nėra laiko kęsti absurdiškų žmonių, kurie elgiasi neatitinkamai jų amžiui.
Aš neturiu laiko kovai su abejingumu. Aš nenoriu būti susirinkimuose, kur pumpuojamas ego.
Aš negaliu pakęsti manipuliatorių ir oportunistų. Man kelia nerimą pavydūs žmonės, kurie bando diskredituoti gabesnius, kad užgrobtų jų pozicijas, talentus ir pasiekimus.
Man liko per mažai laiko, kad aptarinėčiau antraštes. Aš nenoriu to, todėl kad mano siela skuba. Per mažai liko saldainių pakuotėje.
Aš noriu gyventi su žmonėmis, kurie labai žmogiški. Žmonės, kurie gali juoktis iš savo klaidų, kurie pasiekė savo sėkmę. Žmonės, kurie supranta savo pašaukimą ir nesislepia nuo savo įsipareigojimų. Tie,kurie gina žmogaus orumą ir nori tik būti tiesos ir teisingumo pusėje. Štai kas daro gyvenimą vertu gyvenimo.
Aš noriu apsupti save žmonėmis, kurie žino, kaip liesti kitų širdis. Žmonės, kurie per sunkius gyvenimo smūgius išmoko augti ir išsaugojo švelnius sielos prisilietimus.
Taip, aš skubu, ir skubu gyventi su intensyvumu, kurį gali duoti tik branda.
Aš stengiuosi neprarasti nė vieno saldainio, kuriuos man paliko. Aš įsitikinęs, kad jie bus skanesni nei tie, kuriuos aš jau suvalgiau.
Mano tikslas – pasiekti pabaigą santarvėje su savimi, savo artimaisiais ir sąžine.
Jūs manėte, kad pas jus du gyvenimai, ir staiga jūs suprantate, kad pas jus buvo ir yra tik vienas.
Mario de Andrade
