Aš niekada nemylėjau savo žmonos ir ne kartą jai tai sakiau. Tai ne jos kaltė – gyvenome neblogai. Ji niekada nekėlė skandalų, nepriekaištavo – visada buvo gera ir rūpestinga.
Tačiau problema išliko – meilės nebuvo. Kiekvieną rytą pabusdavau su mintimi, kad noriu išeiti. Svajojau sutikti moterį, kurią galėčiau tikrai mylėti. Tačiau negalėjau net įsivaizduoti, kaip likimas viską apvers aukštyn kojomis.
Šalia Irenos man buvo patogu. Ji ne tik puikiai tvarkė namus, bet ir atrodė nuostabiai. Draugai man pavydėjo ir nesuprato, kaip man taip pasisekė su žmona. Ir aš pats nesupratau, kuo nusipelniau jos meilės. Aš – paprastas vyras, kuris niekuo neišsiskiria iš kitų. Bet ji mane mylėjo… Kaip tai įmanoma?
Jos meilė ir atsidavimas man nedavė ramybės. Dar labiau mane kankino mintis, kad jei išeisiu, kažkas kitas užims mano vietą. Kažkas turtingesnis, sėkmingesnis, gražesnis.
Kai įsivaizduodavau ją su kitu vyru, norėdavau išprotėti. Ji mano, net jei jos niekada nemylėjau. Šis nuosavybės jausmas buvo stipresnis už protą. Bet ar galima visą gyvenimą gyventi su tuo, kurio nemyli? Galvojau, kad susitvarkysiu, bet klydau.
– Rytoj viską jai papasakosiu, – nusprendžiau užmigdamas. Ryte, per pusryčius, sukaupiau drąsą.
– Irena, prisėsk, man reikia su tavimi pasikalbėti.
– Žinoma, klausau, mielasis.
– Įsivaizduok, kad mes išsiskiriame. Aš išeinu, gyvename atskirai…
Irena nusijuokė:
– Kas per keistos mintys? Koks žaidimas?
– Paklausyk iki galo. Tai rimta.
– Gerai, įsivaizduoju. Kas toliau?
– Atsakyk nuoširdžiai, ar po to, kai aš išeisiu, susirasi kitą?
– Dainiau, kas tau? Kodėl nusprendei išeiti?
– Todėl, kad aš tavęs nemyliu ir niekada nemylėjau.
– Ką? Juokauji? Nieko nesuprantu.
– Noriu išeiti, bet negaliu. Mintis, kad būsi su kitu, man neleidžia ramiai gyventi.
Irena susimąstė kelioms minutėms, o paskui ramiai atsakė:
– Geresnio už tave nerasiu, todėl nesijaudink. Eik, daugiau su niekuo nebūsiu.
– Pažadi?
– Žinoma, – patikino mane Irena.
– Palauk, o kur aš eisiu?
– Nejau neturi kur?
– Ne, juk visą gyvenimą buvome kartu. Matyt, teks toliau būti šalia, – liūdnai pasakiau.
– Nesijaudink, – atsakė Irena. – Po skyrybų iškeisime butą į du mažesnius.
– Tiesa? Nesu tikėjęsis, kad taip padėsi. Kodėl tai darai?
– Todėl, kad myliu tave. Kai myli, negali laikyti žmogaus prieš jo valią.
Praėjo keli mėnesiai ir mus išskyrė. Netrukus sužinojau, kad Irena nesilaikė savo pažado. Ji susirado kitą vyrą, o butą, kurį jai paliko močiutė, niekada neketino dalintis. Likau be nieko. Kaip dabar pasitikėti moterimis?
Neturiu nė menkiausios idėjos.
Ką jūs manote apie Dainiaus elgesį?
