Mano vardas – Maja. Iki neseniai dirbau kasininke mažoje maisto prekių parduotuvėje. Nieko ypatingo: aštuonios-devynios valandos ant kojų, nugara skauda, akys pavargusios nuo begalinių brūkšninių kodų. Alga kukli – pakako sumokėti už nuomojamą studijinį butą ir kartais padėti jaunajai sesei su mokslais. Man buvo dvidešimt treji, tiesiog stengiausi laikytis, kaip galėjau.
Tą dieną buvo kaip įprastai. Ketvirtadienis, apie pusė septintos vakaro, pagrindinis pirkėjų srautas jau buvo atslūgęs. Skaičiavau minutes iki pamainos pabaigos, svajojau apie karštą arbatą ir šiltas kojines. Ir tada aš jį pamačiau.
Senyvas vyras, susilenkęs, liesas, apie septyniasdešimt metų, ėjo lėtai prie mano kasos. Jis vilkėjo ploną striukę, akivaizdžiai ne pagal sezoną, nutrintas batus. Rankos šiek tiek drebėjo, kai jis iškrovė pirkinius: duonos kepalą, konservų dėžutę su sriuba, pieno pakelį ir vieną bananą. Tik būtiniausius dalykus.
— Labas vakaras, — pasakiau, stengdamasi nusišypsoti.
— Labas, — tyliai atsakė jis. — Pasiėmiau tik tai, kas reikalinga.
Aš įmušiau prekes. Lentelėje užsidegė: 8 eurai ir 47 centai. Jis pasikapstė kišenėje, išsipylė saują monetų ir pradėjo skaičiuoti. Sekundės prailgo kančia. Jo pirštai drebėjo, skruostai paraudonavo.
— Aš… gal nepakaks, — sumurmėjo jis. — Pašalinkime bananą.
Buvau tarsi sustingusi. Tas bananas staiga tapo man daugiau nei tik vaisius. Įsivaizdavau, kaip jis eina namo su maišu iš trijų daiktų. Ir mano širdis neatlaikė. Greitai priglaudžiau savo kortelę prie terminalo.
— Nereikia pašalinti, — pasakiau. — Aš sumokėsiu.
Jis pakėlė į mane akis, ir aš niekada nepamiršiu to žvilgsnio. Ten buvo viskas: dėkingumas, gėda, sutrikimas, palengvėjimas. Jis pasiėmė maišą ir tyliai tarė:
— Ačiū.
Žinojau, kad pažeidžiau taisykles. Kameros viską įrašo. Bet tuo metu man tai nerūpėjo.
Kitą dieną mane pakvietė į kabinetą. Vadovas šaltai pasakė:
— Neturėjai teisės mokėti už kitų pirkinius. Mes vertiname tavo pastangas, bet privalome su tavimi atsisveikinti.
Taip likau be darbo. Išėjau iš parduotuvės su dėže asmeninių daiktų ir jausmu, tarsi būčiau padariusi teisingai, tačiau bausmė vis tiek mane pasiekė.
Praėjo savaitė. Vakare radau pašto dėžutėje voką. Viduje buvo čekis su didele suma ir trumpa užrašyta žinutė:
«Ačiū, kad padėjote mano tėvui. Jis turi demenciją ir dažnai pamiršta net paprastus dalykus. Aš jau seniai gyvenu užsienyje ir ne visada galiu būti šalia. Tai, kad jam parodėte žmogiškumą, man labai daug reiškia. Tegul šie pinigai jums padeda. — Jo sūnus»
Sėdėjau virtuvėje su šiuo laišku rankose ir verkiau. Nes supratau: mano mažas veiksmas tapo kažkieno išgelbėjimu. Ir galbūt ne tik senoliui, bet ir jo sūnui, kuris greičiausiai gyvena su kaltės jausmu, kad nėra šalia.
Netekau darbo, bet įgijau kažką daugiau. Dabar žinau: kartais užtenka vieno «banano», kad žmogui grąžintum tikėjimą, jog jis nėra vienas.
Ir dabar noriu jūsų paklausti: o jei būtent jūsų artimasis taptų tuo senuku prie kasos — ar norėtumėte, kad kas nors pasielgtų taip pat?
Visas svetainės turinys priklauso autoriams. Visos teisės apsaugotos.
Mūsų tinklalapyje talpinami tik pramoginio pobūdžio straipsniai, surinkti iš visos planetos. Tinklalapio redakcija neatsako už duomenų tikslumą ir aktualumą.
Kai kuriuose straipsniuose gali būti netikslių rekomendacijų ir patarimų, galinčių suklaidinti, todėl būtinai pasikonsultuokite su to profilio specialistu, prieš išbandydami.
