Uošvė man padovanojo porcelianinę katę, pasakydama:«Tegul puošia namus». Aha, puošia tą monstą, pagalvojau aš. Na gerai, pastatiau žinomoj vietoj, kad neužrūstinčiau uošvės. Ir štai po metų su vyru išsiskyrėme. Ir kartą valydama dulkes, sudaužiau suvenyrą. Žiūriu, o ant grindų tarp šukių …
…ryšulys su pinigais.
Negalėjau patikėti. Suskaičiavau — du tūkstančiai. Tikri, traškantys, seni banknotai, tikriausiai gulėjo seniai. Stoviu vidury kambario, rankoje suspaustas voko kampas, o viduje sukasi: džiaugsmas, nesmagumas, sutrikimas.
Paskambinau uošvei:
– Aš čia netyčia sudaužiau jūsų katę…
– Oi, kokia gėda! – ištęsė ji. – O ar pasižiūrėjai, kas viduje?
– Jau, – pasakiau aš. – Panašu, kad tai nebuvo tik suvenyras.
– Na va, – ramiai atsakė ji. – Norėjau, kad pas jus šeimoje pinigai būtų. Gaila, nepadėjo.
Padėjau ragelį ir juokiausi. Ne piktai, ne isteriškai — tiesiog žmogiškai. Tiek metų ta katė stovėjo lentynoj, rinko dulkes, erzino savo keista išvaizda, o dabar — va tau. Sudužo ir pirmą kartą atnešė naudą.
Atsisėdau ant grindų, surinkau šukes. Pirštai dreba, o galvoje sukasi mintis: «Štai simbolis. Pirmiausia įtrūkimas santuokoje, tada porcelianas, tada aš — viena, bet bent jau pinigai sveiki».
Atsikėliau, sudėjau šukes į maišelį, išnešiau šiukšles ir staiga supratau, kad pirmą kartą per ilgą laiką bute tylu — nei niūru, nei tuščia, o ramu.
Nusprendžiau — nusipirksiu sau tai, ko seniai norėjau, bet vis «ne iki to». Naują televizorių, dulkių siurblį, normalią patalynę — baltą, be rožių ir «šeimyninių» raštų.
Ne prabanga, o tiesiog daiktai, kurie bus tik mano. Be jo komentarų, kad «tai nesąmonė».
Kitą dieną nuėjau į parduotuvę.
Nusipirkau tai, ką pasirinkau ir norėjau. Nelyginau, neabejojau. Išėjau iš parduotuvės su didžiuliu vežimu pirkinių ir jausmu, tarsi atgavau iš gyvenimo atgal dalelę savęs.
Grįžusi namo įjungiau televizorių, išpakavau dulkių siurblį. Dulkių siurblys — lengvas, galingas, be laido. Išvaliau visą butą. Atrodė, kad išvalau ne dulkes, o viską, kas sena, nereikalinga, lipnu.
Po to prisijungiau prie interneto, užsisakiau naują patalynės komplektą, šiltą pledą ir mažą lempelę ant naktinio staliuko.
Juokinga, žinoma: uošvė norėjo, kad «šeimoje pinigai būtų», o gavosi — visai priešingai.
Neskambinau jai atgal. Tiesiog perrišau voką kaspinu ir įdėjau į stalčių. Tegul guli. Mano mažasis «juodasis diena» jau įvyko — dabar tik baltos juostos.
Naktį pirmąkart per ilgesnį laiką miegojau ramiai. Be sunkumo, be minčių. Tiesiog miegojau.
O ryte atsikėliau, atidariau langą, įleisdama šalto oro ir pagalvojau:
«Štai ir viskas. Katė sudužo — ir kartu su ja viskas, kas trukdė kvėpuoti».
O jūs kaip pasielgtumėte mano vietoje — paliktumėte šiuos pinigus sau ar grąžintumėte juos atgal?
