Važiavau traukiniu ir visą laiką įsivaizdavau, kaip anūkai bėgs manęs pasitikti. Kaip jų mažos rankutės apsikabins mano kaklą, kaip įkvėpsiu jų kvapą – tą ypatingą vaikystės aromatą, kuriame susimaišo šokoladas, saulė ir truputis išdaigos. Galvojau, kaip apkabinsiu sūnų, pasakysiu jam, kad pasiilgau, kad nusprendžiau atvykti netikėtai, kad pradžiuginčiau.
Man atrodė, kad džiaugsmas dėl mano atvykimo bus akivaizdus. Aš gi – mama. Aš gi – močiutė. Ar gali būti kitaip?
Tik kai jau stovėjau prie durų, su lagaminu ir pyragų paketu, kuriuos kepiau visą naktį, ir kai duris atidarė marti, iš karto pajutau – kažkas ne taip.
Ji sustingo, tarytum sugadinau jos planus. Veide nepasimatė džiaugsmo. Tik įtempta šypsena:
— O… labas. Jūs nepaskambinote…
Sūnus išėjo iš kambario, nustebo, bet taip pat nesidžiaugė, kaip svajojau. Jis apkabino mane, bet kažkaip santūriai, tarsi per prievartą.
— Mama, na, reikėjo įspėti… Mes čia turim savo reikalų, planų… — pasakė jis.
Aš tarytum neišgirdau. Pasiūliau pyragų paketą:
— Štai, iškepiau. Vaikai mėgsta su vyšniomis…
Bet anūkų nebuvo namuose – juos nuvedė į būrelius. Buto ore tvyrojo nuovargis ir įtampa. Marti vaikščiojo po virtuvę ir beveik nesikalbėjo su manimi. Sūnus stengėsi būti mandagus, bet jo akys išdavė susierzinimą. Aš tai jaučiau kiekviena ląstele.
Sėdėjau ant sofos krašto, žiūrėjau į savo rankas, tokius svetimus šiuo momentu, ir galvojau: kaip gi taip? Aš gi tik norėjau pamatyti artimuosius. Tiesiog norėjau padovanoti savo meilę.
Kai anūkai grįžo, jie, žinoma, apsidžiaugė – puolė pas mane, pradėjo šūkauti, apkabino. Aš šypsojausi per ašaras, kol nugirdau už nugaros tylų marčios šnabždesį sūnui:
— Juk prašiau, kad tokių siurprizų nebūtų. Mes turim savo taisykles, savo tvarkaraštį. Aš negaliu visą laiką prisitaikyti.
Ir tada supratau: aš esu svečias namuose, kuriuos kadaise maniau saviškiais. Esu mama, bet jau ne esu jų pasaulio centras. Esu močiutė, bet ne esu jų kasdienybės dalis.
Naktį gulėjau ant sofos svetainėje ir klausiau, kaip gretimame kambaryje jie kalbasi pašnibždomis, planuoja rytojaus planus, kuriuose manęs nebuvo. Ir viduje augo tuštuma. Ne apmaudas, ne. Kažkas gilesnio. Suvokimas, kad nebesu reikalinga taip, kaip anksčiau.
Išvykau ryte, pasakydama, kad nenoriu trukdyti. Jie palydėjo mane mandagiai, bet be ypatingo apgailestavimo. Anūkai mojavo rankomis ir šaukė «močiute, atvažiuok dar kartą!», o sūnaus akyse skaičiau palengvėjimą.
Ir štai jau traukinyje supratau: mano namai dabar – ne jų namai. Mano vieta jų gyvenime tapo kitokia. Ir nors tai skaudina, teks išmokti su tuo gyventi.
Bet sakykite… ar gali būti, kad širdis būtų pasiruošusi tam, kad vieną dieną jos meilė bus per didelė, per įkyri ir netinkama?
Visas svetainės turinys priklauso autoriams. Visos teisės apsaugotos.
Mūsų tinklalapyje talpinami tik pramoginio pobūdžio straipsniai, surinkti iš visos planetos. Tinklalapio redakcija neatsako už duomenų tikslumą ir aktualumą.
Kai kuriuose straipsniuose gali būti netikslių rekomendacijų ir patarimų, galinčių suklaidinti, todėl būtinai pasikonsultuokite su to profilio specialistu, prieš išbandydami.
