Likimas atėmė iš jo nėščią žmoną ir davė… kitą nėščią moterį…
Nika, sėdėdama kavinėje, žiūrėjo pro langą nereginčiu žvilgsniu.
– Čia laisva? Galima prisėsti? – paklausė kokių 30-ies vyriškis, padėjęs ant stalo kavos puodelį.
Nika automatiškai linktelėjo ir vėl pažvelgė pro langą.
– Lukas. Mano vardas Lukas. Koks jūsų vardas?
– Nika,- atsakė ji, neatsiplėšdama nuo lango.
– Nika, jūs turite vyrą? – tiesiai paklausė jis.
– Ne. Išsiskyriau prieš savaitę, jis turi meilužę. O aš nėščia. Ir nežinau, ką daryti toliau. Turbūt teks nutraukti nėštumą. Jus dar kas nors domina, Lukai?- ji nepatogiai pažvelgė jam į akis.
– Jūs dirbate?
– Taip. Vyro firmoje. Bet ir iš ten man netrukus teks išeiti.
– Ateikite dirbti pas mane,- ištiesė Lukas vizitinę merginai. – Į mano turizmo agentūrą.
Pildysite lankytojams kelialapius. Darbas nesunkus, atlygis geras.
– Kodėl?
– Kas kodėl? – nesuprato Lukas.
– Kodėl aš jus sudominau? – patikslino klausimą Nika.
– Sąžiningai? Nežinau. Kai pamačiau jus žaislų parduotuvės lango atspindyje, man staiga pasirodė, kad pro mane praėjo mano žmona. Ir jūsų veidas buvo toks, kad man pasidarė neramu dėl jūsų.
Aš netekau savo Anetos prieš du metus. Avarija. Ji laukėsi 8-ą savaitę.
Jis truputį patylėjo, gurkštelėjo kavos ir tęsė:
– Nika, aš puikiai matau ir suprantu, kad jūs ne Aneta, nors ir panaši į ją. Bet… Gal tai likimas? Jis atėmė iš manęs žmoną su vaiku, o dabar parodė man tave. Irgi su vaiku.
Tu man iškart patikai ir tau reikia palaikymo. Mano butas didelis, 4 kambariai, gyvenu vienas, vietos sočiai. Siūlau tau namus ir darbą. Aš nereikalauju, nebandau nuspręsti už tave. Aš tik siūlau pagalbą. Šiame žingsnyje.
O kaip susiklostys toliau, pagyvensim – pamatysim.
Nika žiūrėjo į Luką netekusi žado, su baime ir nuostaba. Ką ji pamatė jo akyse – nežinia. Bet ji sutiko…
