Šiandien išsiunčiau vyrui žinutę: „Aš ilsiuosi Turkijoje. Mūsų vaikai pas mano mamą. Turi pasiimti juos po dviejų dienų. Neįsižeisk.
Tu pats dėl visko kaltas: juk prašiau tavo pagalbos. Kiek kartų sakiau, kad man reikia poilsio? Tačiau tu manęs negirdėjai! Todėl aš taip ir pasielgiau!“
Mes su vyru turime du mažus vaikus. Man su jais labai sunku. Labai pavargau: ir psichologiškai, ir fiziškai.
Bandžiau pasikalbėti su vyru, prašiau jo nors truputį man padėti, tačiau jis į mano pagalbos prašymus niekaip nereagavo. Ir mano kantrybė trūko.
Prieš porą dienų visiškai atsitiktinai sužinojau, kad kelionių agentūrai kažkas grąžino kelialapį į Turkiją.
Išvykti reikėjo už dviejų dienų. Kaina buvo juokinga. Ir aš nusprendžiau surengti sau poilsį. Nusipirkau šį kelialapį.
Paskui susirinkau daiktus, susitariau su mama, kad vaikai pabus pas ją porą dienų, o paskui juos pasiims vyras ir išvykau ilsėtis. Jau iš ten išsiunčiau vyrui žinutę.
Dabar guliu prie baseino ir geriu kokteilį. Sąžinės graužimas manęs visiškai nekankina.
Tegu mano vyras sužino, kaip man sunku su vaikais. O tai jis manęs visiškai nevertina ir nesupranta, kad aš pavargstu ne mažiau už jį. Man reikia šito poilsio.
Tikrai žinau, kad nusipelniau jo kaip niekas kitas.