Mano vaikystė prabėgo vaikų namuose. Jokio tėvo, jokių giminaičių, nė vieno žmogaus, kuris mane pavadintų sava. Mano geriausios draugės istorija buvo tokia pati — dvi mergaitės be šaknų, svajojančios būti kažkam reikalingos. Mes viena kitai pažadėjome: vieną dieną sukursime šeimą, kurios niekada neturėjome.
Metai bėgo. Mes užaugome, mokėmės, pradėjome dirbti. O tada jos gyvenime įvyko trumpas laimės periodas — ji pastojo. Vaiko tėvas dingo, vos sužinojęs naujieną. Nei paramos, nei pagalbos, netgi ne pokalbio. Tiesiog išėjo. Ji neturėjo brolių, seserų, tėvų. Buvo tik aš.
Aš laikiau ją už rankos gimdymo salėje, kai pasaulį išvydo jos dukra. Maža, su tamsiais plaukais ir garsiu verksmu. Draugė verkė iš laimės, o aš prisiekiau pati sau: būsiu šalia. Visada.
Aš tapau “teta”. Papildoma pora rankų, kai reikėjo prižiūrėti mažylę. Petys, ant kurio galima atsiremti po bemiegės nakties. Žmogus, kuris atnešdavo produktus, kai pinigų trūkdavo iki atlyginimo.
Mergaitė augo. Protinga, smalsi, su rimtais akimis ir retu šypsniu. Aš ją mylėjau taip, lyg ji būtų mano. Galbūt todėl, kad supratau, — tokiai pačiai mergaitei, kaip mes kadaise buvome, suaugusio žmogaus meilė gali tapti vieninteliu inkaru šiame pasaulyje.
Vėliau užklupo bėda. Draugei nustatė vėžį, paskutinė stadija. Gydytojai kalbėjo atsargiai, aplinkomos, bet mes abi supratome: laiko mažai.
Ji paprašė tik vieno. Įsivaikinti dukrą. Tapti jai motina oficialiai, juridiškai, kad mergaitė nepatektų į sistemą, kurioje augome mes pačios. Kad ji turėtų namus, šeimą, bent vieną žmogų pasaulyje.
Aš sutikau nedvejodama. Sutvarkėme visus dokumentus, kol ji dar galėjo pasirašinėti. O po keturių mėnesių jos nebebuvo.
Mergaitė buvo aštuonerių metų. Ji neverkė laidotuvėse — tiesiog stovėjo šalia manęs, laikydama mano ranką taip stipriai, kad pirštai pabalo. Vakare, kai grįžome namo, ji tyliai paklausė: “Tu manęs neatiduosi?”
Aš ją apkabinau ir pažadėjau: niekada.
Kitas dešimtmetis buvo nelengvas. Dirbau dviejuose darbuose, kad aprūpinčiau mus abi. Padėdavau su pamokomis, lydėdavau į užsiėmimus, lankydavau tėvų susirinkimus. Mokydavausi būti motina, neturėdama prieš akis pavyzdžio. Klysdavau, taisydavausi, bandydavau vėl.
Ji augo. Kartais pagaudavau jos susimąsčiusį žvilgsnį ir suprasdavau — ji prisimena mamą. Saugoti tas aštuonis metus, kuriuos su ja praleido. Ir tai buvo teisinga. Niekada nemėginau pakeisti jos motinos. Tiesiog stengiausi duoti jai tai, ko pati buvau netekusi — namus, kur laukia tavęs.
Jos aštuonioliktąjį gimtadienį sėdėjome virtuvėje, gėrėme arbatą su pyragu, kurią ryte iškepiau. Ji visą vakarą buvo tyliai, apie kažką mąstė. O tada staiga pažiūrėjo į mane ir pasakė:
— Tau reikia susikrauti daiktus.
Širdis nukrito žemyn. Niekada to nesitikėjau. Galvojau, kad mes perėjome viską drauge, kad ryšys tarp mūsų tvirtas. O ji… nori, kad išeičiau?
Rankos pradėjo drebėti. Padėjau puodelį ant stalo, kad neišsilietų.
— Ką turi omenyje? — išspaudžiau.
Ji nusišypsojo — pirmą kartą per visą vakarą.
— Nupirkau butą. Mūsų abiejų. Dviem vardais. Pradėjau taupyti nuo šešiolikos, dirbau, atidėdavau kiekvieną centą. Norėjau padaryti tau staigmeną. Tiek metų nuomojai šitą vieno kambario butą, mokėjai už nuomą, kai galėtum taupyti sau. Dabar turime savo būstą. Mūsų. Todėl tau reikia susikrauti daiktus — persikeliame po savaitės.
Aš ne iš karto supratau jos žodžius. Žiūrėjau į ją, bandydama suprasti. Butas. Dviem vardais. Ji dirbo, taupė… dėl mūsų.
Ašaros prasiveržė pačios. Negalėjau jų sustabdyti. Visus tuos metus maniau, kad aš jai duodu kažką. O ji… ji davė man šeimą. Tikrą. Tos, apie kurią mes su jos mama svajojome vaikystėje.
— Mama mane išmokė vieno dalyko, — pasakė ji tyliai, ir šį žodį — “mama” — ji ištarė, žiūrėdama į mane. — Kad šeima — tai ne kraujas. Tai tie, kurie lieka šalia, kai visi kiti išeina. Tu pasilikai. Tapo mano šeima. Ir dabar noriu būti tavo šeima.
Mes apsikabinome ir abi verkėme. Dešimt metų baimių, abejonių, nuovargio išsiliejo šiose ašarose. Bet tai buvo palengvėjimo ašaros. Dėkingumo. Meilės.
Po savaitės persikraustėme. Dviejų kambarių butas, šviesus, su vaizdu į parką. Svetainės sienoje kabo nuotrauka — mes trise: aš, mano draugė ir jos mažytė dukra ant rankų. Šeima, kurią sukūrėme. Neideali, bet tikra.
Dabar dukrai dvidešimt du metai. Ji mokosi universitete, planuoja ateitį. Kartais mane vadina vardu, kartais — mama. Ir kiekvieną kartą, kai išgirstu šį žodį, prisimenu tą mergaitę iš vaikų namų, kuri svajojo apie šeimą.
Mes su drauge ištesėjome pažadą. Sukūrėme tą šeimą, kurios niekada neturėjome. Ir dabar ji gyvena toliau — jos dukteriai, kuri tapo mano.
Ar jūs tikite, kad šeima — tai ne vien kraujo ryšiai? Kad meilė ir ištikimybė yra stipresnės už biologinę giminystę?
