Aš nesu neturtingas žmogus.
Ne turtingas, bet per gyvenimą sukaupiau šį tą: savo namą, vasarnamį, automobilį, santaupas juodai dienai. Su Marija — mano žmona — mes visada buvome “iš tų tėvų”, kurie vaikams duoda geriausia, net jei patiems lieka tik duona su sviestu. Tačiau bėgant metams supratau: tai ne visada atneša dėkingumą. Kartais — tik įprotį.
Turime tris vaikus: Tomą, Sofiją ir Aleksą. Visi jie jau suaugę. Vyriausiam — beveik keturiasdešimt.
Ir visi trys, kaip bebūtų keista, — nuolat “sudėtingoje situacijoje”.
Pirmasis pradėjo kreiptis Tomas. Jaunas, ambicingas, bet nuolat su problema “darbas — ne tas, vadovas — kvailys, klientai — nedėkingi”.
Padėjau jam įsigyti pirmąjį automobilį, daviau avansą už butą, tada — remontui. Po to — žmonos gydymui. Po to — “laikinai pragyventi”.
Aš daviau. Nes esu tėvas. Nes myliu. Nes “kaip atsisakyti?”
Sofija — mūsų princesė. Visada buvo trapi, kūrybinga. Jos santuokos sugriaudavo, darbus ilgai nesilaikė. Ji skambindavo su ašaromis:
— Tėveli, man trūksta nuomai…
— Tėveli, man vėlavo…
— Tėveli, tu juk manęs nepaliksi?..
Nepalikdavau.
Aleksas — jauniausias. Jam atrodė, kad visas pasaulis jam skolingas. Jis nenorėjo dirbti “ant dėdės”, svajojo atidaryti verslą. Investavau. Jis bankrutavo. Aš vėl investavau. Ir vėl. Po to — į kreditus. Galiausiai — tiesiog pervedimai, kad “kažkaip gyventų”.
Kai Marija mirė, likau vienas. Jie atvyko į laidotuves.
O po savaitės vėl prasidėjo skambučiai. Sofija:
— Tėveli, žinau, tau sunku… bet man reikia pinigų advokatui.
Tomas:
— Tėveli, dabar esi vienas, tavo išlaidos mažesnės.
Aleksas:
— Tėveli, jei mama būtų gyva, ji padėtų.
Pervedžiau. Ne dėl to, kad norėjau. O todėl, kad buvo baisu pasilikti visiškai vienam. Kad būtų bent kokie pokalbiai. Kad bent kam nors reikėtų. Kad būtų bent kokie “ačiū”. Nors, tiesą sakant, jų beveik niekas jau nebesakė.
Mano sąskaita pradėjo greitai sekti. Pradėjau skaičiuoti pirkinius. Sumažinau keliones. Atsisakiau naujos striukės — “o kam, sena dar sveika”.
Pastebėjau, kad jau seniai niekas iš vaikų nesidomi mano sveikata. Neklausia, kaip miegu. Nekviečia į svečius. Tik žinutės:
«Tėveli, nenori padėti dar kartą?..»
«Tėveli, aš paskui viską atiduosiu» (neatiduodavo nė karto).
«Tėveli, tu gi stiprus».
Vieną vakarą sėdėjau virtuvėje, gėriau arbatą ir staiga suvokiau, kad… pavargau.
Ne fiziškai.
Ne nuo amžiaus.
O nuo to, kad esu kalbantis bankomatas.
Tą patį vakarą parašiau tris trumpus laiškus. Vieną — Tomui, vieną — Sofijai, vieną — Aleksui.
«Aš jus myliu. Daviau jums viską, ką galėjau. Atėjo laikas gyventi ant savo kojų. Daugiau nei euro, nei pateisinimo. Jūs turite jėgos — aš tuo tikiu. Tačiau mano vaidmuo baigtas. Dabar esu — tiesiog tėvas, ne sponsorius. Tikiuosi, vieną dieną vėl norėsite skambinti tiesiog taip.»
Nesitikėjau atsakymo. Bet visgi jis atėjo.
Tomas neparašė.
Sofija atsiuntė vieną piktą žinutę:
«Na, ačiū. Pabaigoje nusprendei visus išduoti.»
Aleksas paskambino. Ir tylėjo. Ilgai. O tada pasakė:
— Atsiprašau. Tu teisus. Net nepamenu, kada paskutinį kartą klausiau, kaip tau pačiam.
Praėjo beveik pusmetis.
Vėl valgau tai, ką noriu. Nusipirkau naują striukę. Užsirašiau į pensininkų grupę, kur mokoma tapyti.
Pirmą kartą nebijau gyventi dėl savęs.
Ir vieną kartą gimtadienio metu atėjo Aleksas. Be prašymų, be reikalavimų.
Jis tiesiog atnešė man pyrago gabalą ir pasakė:
— Aš nusprendžiau pabandyti susirasti normalų darbą. Noriu, kad tu didžiuotumeis manimi. Ne dėl to, kad tu man ką nors davei. O dėl to, kad aš pats susidorojau.
Ir aš pravirkau. Pirmą kartą per ilgą laiką — ne nuo nuovargio. O iš pasididžiavimo.
Visas svetainės turinys priklauso autoriams. Visos teisės apsaugotos.
Mūsų tinklalapyje talpinami tik pramoginio pobūdžio straipsniai, surinkti iš visos planetos. Tinklalapio redakcija neatsako už duomenų tikslumą ir aktualumą.
Kai kuriuose straipsniuose gali būti netikslių rekomendacijų ir patarimų, galinčių suklaidinti, todėl būtinai pasikonsultuokite su to profilio specialistu, prieš išbandydami.
