Noriu skirtis su savo žmona, nes nebepajėgiu būti šalia jos. Paskutiniais metais šios mintys manęs neapleidžia nė dienai. Mes susituokę jau 20 metų, susirašėme, kai buvome dar jauni.
Mylėjome vienas kitą, tačiau jausmai seniai atšalo. Dabar gyvename tik dėl bendro vaiko, nors ir jis jau suaugęs. Nors man atrodo, kad jis nesupras mūsų sprendimo išsiskirti.
Iš pradžių mano žmona nenorėjo vaikų. Jai atrodė, kad mano pajamos per mažos. Per televiziją nuolat rodo laidas, kuriose moterys kaltina savo vyrus dėl jų mažų pajamų. Ilgai nesupratau, kad mūsų šeimoje vyksta tas pats. Tačiau tada man tarsi nušvito. Tarsi nušvitimas!
Neseniai į mūsų gatvę atsikraustė naujų šeimų. Anksčiau aplink matydavome tik alkoholikus, dėl kurių fone mūsų šeima atrodė ideali. Juk nelabai buvo su kuo lyginti!
Mes beveik neturime draugų ar giminių. Dabar turime naujus kaimynus, kurie kartais užsuka pas mus kaimyniškai. Pradėjome draugauti šeimomis. Pastebėjau kai ką jų namuose.
Sutuoktiniai niekada neatsiliepia blogai apie savo antrąją pusę, bent jau viešai. O mano žmona visą laiką mane kritikuoja prie visų. Net balsą kelia. Žinoma, tai daug ką reiškia, ir man nesmagu. Juk 20 metų nieko panašaus nepastebėjau. Vienas dalykas – pyktis namuose, tačiau prie visų…
Svetimi žmonės stebi jos šūksnius. Kur tai matyta? O gal aš viską per daug dramatizuoju? Žmona visiems pasakoja, kad aš – vargšas, kad jai tenka vienai išlaikyti šeimą.
Esą aš nieko nepasiekiau per visą laiką, net sūnui negalėjau suteikti tinkamo išsilavinimo. Ji sako, kad apmokėjo remontą mūsų bute. Jei tikėti ja, tik ji kažką darė dėl mūsų šeimos.
Lyg aš nebūčiau nieko prisidėjęs. Galbūt anksčiau tam neskyriau dėmesio, juk nelabai bendravome su kitais žmonėmis.
Mano alga apie 5 tūkstančius per mėnesį, ir visus pinigus atiduodu žmonai, sau nieko nepalieku. Ji pati tvarkosi mūsų finansus. Namą įsigijome už mano pinigus, aš penkerius metus mokėjau paskolą.
Nepaisant to, mes nuolat ginčijamės. Dėl pinigų. Žmona uždirba tik 800 eurų. Ir aš niekada nesidomėjau, kur ji juos išleidžia. Man atrodo, kad net jos balsas pasikeitė, tapo erzinantis, ne toks kaip anksčiau.
Man nepatinka su ja bendrauti, nenoriu jos liesti. Jei kas, ji kaltina mane ir pyksta. Viskas man blogai, visur klystu. O ji tiesiog auksinė ir tobula. Štai taip ir gyvename.
Anksčiau buvome artimesni ir šiltesni, tačiau dabar viskas pasikeitė… Ji mane erzina. Niekaip negaliu to pakeisti. Ir ji nesiruošia švelninti aštrių kampų, visą laiką ginčijasi su manimi. Kaip nesinervinti?
Bet kuri mano pažįstama moteris elgiasi kitaip. Jų kalba tvarkingesnė, jos draugiškos, malonios, mandagios – nė kiek nepanašios į žmoną. Kodėl ji tokia? Ar ji mane atšalo? Turiu jausmą, kad gyvenu ne savo, o svetimą gyvenimą. Ir tai mane erzina.
Kol kas nesiryžau imtis konkrečių veiksmų. Man atrodo, kad kažkur giliai viduje vis dar ją myliu, nors ji mane ir pykdo, ir kartais nervina. Tačiau gyventi nuolatiniame strese nebenoriu – neturiu jėgų kentėti jos piktumą.”
