— Tu niekada nebūsi mūsų šeimos dalis, — išsprūdo man, kai sūnaus sužadėtinė pirmą kartą peržengė mūsų namų slenkstį. Ji stovėjo tarpduryje su gėlėmis rankose, o jos akyse blizgėjo įtampa. Sūnus žiūrėjo į mane taip, lyg ką tik būčiau sudaužiusi kažką labai brangaus iš jo vaikystės.
Nuo tos akimirkos tarp mūsų įsiviešpatavo tyla. Kiekvienas sekmadienio arbatos gėrimas virsdavo nebylią akių kovą. Aš visada buvau įsitikinusi, kad žinau, kas geriausia mano sūnui. Juk aš jį viena auginau — vyras išėjo, kai sūnus buvo mažas. Jis buvo mano gyvenimo prasmė, ir aš bijojau jį prarasti.
Ji man atrodė svetima. Paprasta, be ambicijų, su ramiu balsu. Svajojau, kad sūnus turės „kitokią“ — išsilavinusią, sėkmingą, „vertą“. O jis pasirinko paprastą merginą. Kuo labiau jis traukė ją į savo pasaulį, tuo labiau aš jaučiau — jis tolsta nuo manęs.
Vieną vakarą sūnus paklausė:
— Mama, kodėl tu jos nemyli?
Norėjau atsakyti, kad viskas tai dėl jo paties gerovės. Bet pasakiau:
— Ji neatitinka tavo lygio.
Jis patylėjo, tada pasakė:
— Galbūt tu tiesiog bijai likti viena?
Šie žodžiai ilgai liko manyje. Visą naktį galvojau apie savo motiną — kaip ji kažkada nepriimdavo mano sprendimų, kaip aš kentėjau nuo jos kontrolės. Ir staiga supratau: darau tą patį.
Praėjo metai. Sūnus vedė — tyliai, be šventės, be iškilmingų kalbų. Sėdėjau pačiame salės gale ir stebėjau, kaip jis šypsosi kitai moteriai. Atrodė, kad manęs nebereikia.
Po vestuvių mes retai matėmės. Jis atvažiuodavo su žmona, ir ji stengėsi būti maloni — atnešdavo pyragą, padėdavo virtuvėje, mėgindavo užkalbinti. O aš kabinėjausi: „Per saldu“, „Per garsiai juokiesi“, „Kam taip apsirengei“. Atrodė, tarsi tyčia ją atstumdavau.
Tada sūnus paskambino:
— Mama, mes turėsime vaiką.
Aš turėjau džiaugtis, bet vietoj to pasakiau:
— Ar tikrai dabar tinkamas laikas?
Jis tyliai padėjo ragelį.
Tada pirmą kartą žiūrėjau į save veidrodyje ir pamačiau ne griežtą motiną, o pavargusią, vienišą moterį, kuri nemoka paleisti.
Kai gimė anūkė, marti pakvietė mane į ligoninę. Nuėjau, nežinodama, ką pasakyti. Bet kai pamačiau mažytę būtybę jos rankose, viskas manyje suvirpėjo.
— Norėtumėte palaikyti? — tyliai paklausė ji.
Ir kai paėmiau mažylę, lyg kažkas manyje ištirpo.
Po kelių savaičių ji dar kartą paskambino:
— Gal galėtumėte šiek tiek padėti su mažyle? Sūnus darbe iki vėlyvo vakaro.
Sutikau. Iš pradžių kalbėjome apie vaiką, vėliau apie gyvenimą. Sužinojau, kad ji nuo vaikystės daug patyrė, anksti neteko tėvo, rūpinosi broliu. Ji buvo stipri. Tikra.
Vieną kartą, kai anūkė jau miegojo, ji pasakė:
— Žinau, jums buvo sunku mane priimti. Bet aš myliu jūsų sūnų ir labai noriu būti jūsų šeimos dalimi.
Ilgai tylėjau. Tada pasakiau:
— Atsiprašau. Bijojau prarasti sūnų… ir pamiršau, kad jis užaugo.
Nuo tos dienos viskas pradėjo keistis. Pradėjome dažniau matytis, kartu švęsti šventes, rūpintis mažyle. Vėl pajutau namų šilumą.
Neseniai sūnus grįžo iš darbo ir rado mus su marti besijuokiančias virtuvėje.
— Pagaliau jūs susitaikėte! — pasakė jis.
Šypsojausi, bet viduje suspaudė — nuo kaltės ir apgailestavimo.
Dabar dažnai galvoju: kiek laiko sugaišau veltui? Kiek meilės galėjau suteikti anksčiau, jei ne išdidumas ir baimė?
Kartais mes, tėvai, taip tikime, kad žinome, kas geriausia mūsų vaikams. Bet galbūt tikroji meilė — tai laiku paleisti ir leisti jiems patiems rasti savo laimę?
