Aš ištraukiau meškiuką iš aukštelės tėvų bute, kai tvarkiau daiktus. Jis buvo nutrintas, su viena akimi ir pažįstamu seno namo kvapu. Ilgai laikiau jį rankose, kol padėjau į maišą dukrai. Tą vakarą ji jį apkabino ir pasakė: „Jis šiltas, kaip gyvas.“ Po kelių dienų pradėjau pastebėti, kad ji nebenori su juo likti viena. O tada įvyko momentas, po kurio supratau, kad šis meškiukas nėra toks nekaltas, kaip man atrodė…
Šis meškiukas buvo su manim beveik visą vaikystę.
Mama jį nupirko turguje, kai man buvo kokie septyni metai. Paprastas, pigus, rudas. Tuomet niekas nesusimąstė, iš ko buvo pagaminti žaislai arba kas juos siuvo. Jis tiesiog buvo. Aš su juo miegodavau, imdavau su savimi, kai likdavau pas močiutę, laikydavau jį už letenėlės, kai būdavau išsigandusi.
Bijodavau dažnai.
Tėtis dirbo dviejose darbovietėse, tad mes su mama dažnai likdavome dviese. Mama visada laukdavo tėčio iki vėlumos, o mane siųsdavo miegoti. Ir aš slėpdavausi po antklode, glaudžiau meškiuką. Jis buvo sunkus, tankus, ir man atrodė, kad su juo esu ne viena.
Praėjo metai.
Aš užaugau, ištekėjau, susilaukiau dukros. Meškiukas liko tėvų namuose – iš pradžių tiesiog gulėjo spintoje, paskui atsidūrė aukštelėje. Beveik buvau jį pamiršusi. Iki tos dienos, kai su mama pradėjome tvarkyti senus daiktus. Mama jau sunkiai vaikščiojo, greitai pavargdavo, todėl viską dariau aš pati.
Kai pamačiau meškiuką, širdis spurdėjo.
Nusprendžiau, kad atiduosiu jį dukrai. Tegul būna kartų ryšys, tegul ir ji turi „savo“ žaislą, kaip aš kadaise turėjau.
Tuomet dukrai buvo aštuoneri.
Iš pradžių ji apsidžiaugė, apkabino meškiuką, pasodino jį ant lovos. Bet po kelių dienų pastebėjau, kad ji jį pastoviai nukiša kuo toliau. Nebežaide su juo, nebesinešė su savimi.
– Jis man nepatinka, – vieną dieną pasakė ji.
– Kodėl? – paklausiau aš.
– Jis kažkoks liūdnas.
Šypsojausi ir tai priskyriau vaikų fantazijai.
Tačiau tada dukra pradėjo blogai miegoti. Atsibusdavo naktį, kviesdavo mane, sakydavo, kad jai sapnuojasi neramūs sapnai. Galvojau, kad tai mokyklos, krūvių, amžiaus kaltė.
Kartą naktį atsikėliau išgerti vandens ir pamačiau šviesą jos kambaryje.
Dukra sėdėjo ant lovos ir laikė meškiuką, bet nebuvo jo prisitraukusi, atstūmė, tarsi bijodama.
– Mama, – tyliai pasakė ji, – o tu su juo verkei?
Tas klausimas mane išmušė iš vėžių.
Nežinojau, ką atsakyti. Nes taip, aš verkiau. Daug kartų. Į pagalvę, į jo kailį, kad niekas negirdėtų. Staiga supratau, kad visi mano baimės, visas vaikystės įtampas, viską, ką taip stengiausi išstumti, buvo susiję su šiuo meškiuku.
Ir galbūt aš tai perdaviau toliau.
Kitą dieną paėmiau žaislą į rankas ir pirmą kartą po daugelio metų atidžiai jį apžiūrėjau. Siūlės buvo grubios, viduje – kažkas kieta. Išpjausčiau nugarą. Viduje buvo sena medžiaga, vatos gabaliukai ir… mažas metalinis varpelis. Pajuodęs, surūdijęs.
Prisimenu, kaip kartais naktį girdėdavau silpną skambesį, kai apsiverčiu. Tada maniau, kad įsivaizduoju. O gal neįsivaizdavau.
Aš išmečiau meškiuką tą pačią dieną. Be jokio gailesčio.
Dukrai pasakiau, kad žaislas buvo per senas.
Nuo tada ji miega ramiai.
O aš pirmą kartą susimąsčiau, kiek savo vaikystės baimės, patys to nenorėdami, perduodame vaikams – per žodžius, daiktus, prisiminimus.
Kartais praeitis geriau liktų ten, kur jai ir vieta.
O jūs ar galėtumėte išmesti daiktą iš vaikystės, jei suprastumėte, kad jis vilkia per daug skausmo?
