Kiekviena moteris nori būti laiminga. Maniau, kad man pasisekė ir mano gyvenimas buvo idealus. Ištekėjau po dviejų santykių metų. Vestuvių mes neorganizavome, pakvietėme tik artimiausius giminaičius. Pasirinkome kamerines vestuves.
Praėjo 4 bendro gyvenimo metai. Mes daug dirbome, tačiau dažnai vykdavome atostogauti ir keliaudavome po įvairias šalis. Manau, tai buvo turbūt įdomiausias periodas mano gyvenime.
Nauji pasiekimai, atradimai ir tai, kad mes tapome suaugusiais žmonėmis su unikalia
gyvenimiška patirtimi. Trūko tik vaiko ir po kurio laiko padarėme išvadą, kad norime ir galime jį turėti.
Maniau, kad viskas dėl aklimatizacijos. Tačiau gydytojas ligoninėje pasakė, kad aš nėščia. Neįmanoma nusakyti emocijų, užliejusių tuo momentu.
Kol vyras mane palaikė, ypač kai man keitėsi nuotaikos, aš pradėjau skaityti knygas. Man norėjosi rasti būdą išgyventi nėštumą kuo lengviau – padaryti šį periodą maksimaliai maloniu mums abiem.
Kažkodėl tuo metu man vis dar atrodė, kad kažkas gali mus išskirti. Maniau, kad atrodysiu siaubingai ir kad esu niekam nereikalinga. Knygos man padėjo suprasti save. Pasirodo, kad nuo pačios nėštumo pradžios ir iki 4-5 mažylio gyvenimo mėnesio vyrai patiria didžiulį psichologinį stresą, todėl nori jie to ar ne, bet gali prikrėsti didelių kvailysčių.
Tačiau mūsų šeimoje viskas buvo gerai. Mes netgi nesiginčijome dėl smulkmenų. Sūnus gimė sveikas. Vyras pasirodė iš geriausios pusės kaip mano artimiausius žmogus, draugas ir ramstis.
Kai vaikui sukako metai, sugalvojau važiuoti į svečius pas giminaičius. Pasiėmiau sūnų, o vyras liko vienas. Pagaliau pamačiau artimuosius ir pasivaikščiojau vietomis, gerai pažįstamomis nuo vaikystės. Buvau kelias dienas. Kad galėčiau neskubėdama pasimėgauti gamta ir grynu kaimo oru.
Taigi, nors ir gerai leidau laiką, namo nusprendžiau grįžti anksčiau. Susirinkau daiktus ir išvažiavau namo. Ir čia… manęs laukė nemalonus siurprizas. Vyras atsivedė į mūsų butą kitą moterį.
Jokio barnio nebuvo. Ji apsirengė ir išėjo vos per dvi minutes. Visą tą laiką stovėjau koridoriuje, netikėdama savo akimis. Laikiau vaiką ant rankų. Mano vyras prisiekė, kad tai buvo klaida ir nieko tokio anksčiau nėra buvę ir niekada daugiau nebepasikartos. Tačiau aš nekreipiau dėmesio nei į jo balsą, nei į jo gestus. Nieko negalėjau suprasti.
Tą patį vakarą susirinkau daiktus ir nuvažiavau atgal pas giminaičius. Grįžimas į tą pačią vietą, kur buvau vos prieš kelias valandas, pasirodė nelabai malonus.
Praėjo mėnuo ir nebuvo dienos, kad vyras neateitų ar neskambintų. Jis atsiprašinėjo visų: manęs, mūsų sūnaus ir net mano giminaičių. Prisiekė, kad mes su sūnumi buvome svarbiausi žmonės jo gyvenime ir tai buvo klaida. Silpnumo minutė ir ne daugiau. Jis prašė ir verkė.
Aš vis dar jį myliu, bet atleisti negaliu. Tai ne dėl išdidumo ir net ne dėl pavydo. Gyvenimas man smogė pačiu netinkamiausiu momentu. Ką aš turėjau daryti? Mama manęs gaili, tačiau patarinėti nenori: sako, kad aš suaugęs žmogus ir pati galiu spręsti savo gyvenimą.
Tik štai aš negaliu. Negaliu mąstyti aiškiai. Man reikia draugo, kuris pasakytų, ką daryti.
Galbūt man verta viską pamiršti ir judėti toliau. O galbūt verta pradėti viską nuo pradžių. Su tuo, kas bus su manimi sąžiningas. Dabar negaliu nieko nuspręsti.
