Tekėdama Lina nusprendė, kad niekada nelaikys anytos motina. Daugelis jos draugių laikė anytas savo antrosiomis mamomis. Bet Lina nusprendė, kad su ja taip nebus. Mama viena, ta, kuri ją pagimdė.
Todėl Lina nusprendė palikti viską taip, kaip yra.
Juolab Linos anyta buvo pakankamai rimta moteris. Reikli daug kam, tačiau pykčio joje nebuvo. Iš pradžių ji net padėdavo jaunai porai pinigais. Jie galėjo nusipirkti neblogą mašiną ir susitaupyti butui.
Nepaisant to, Lina toliau laikėsi savo nuomonės. Į anytą ji kreipdavosi „jūs“.
Kartą Marija Jonaitienė kreipėsi į marčią. Pasakė, kad toji gali vadinti ją „tu“.
Tačiau Lina tik nusišypsojo ir atsakė:
– Marija, tegu bus kaip seniau. Negaliu aš į jus kreiptis kitaip. Tik „jūs“.
Anyta nieko nesakė dėl to. Šeima gyveno kaip ir anksčiau.
Kai suaugęs sūnus nusprendė vesti, Lina nepanoro nė galvoti, kad ją vadintų mama.
„Visą gyvenimą anyta laukė, kol mama pavadins. Gana jau, apsieisiu ir be to“,- pagalvojo moteris.
Tačiau per vestuves jaunoji marti priėmė dovaną ir, nuoširdžiai apkabinusi moterį, ištarė: „Ačiū jums, mamyte“.
Lina galvojo, kad mergina taip pasakė iš jaudulio. Tačiau sekančią dieną mergina vėl kreipėsi į ją šiuo žodžiu. Širdyje kažkas sukirbėjo. Jai pasidarė labai malonu girdėti iš merginos šį žodį. Lina suprato, kad ją tai pradžiugino.
Ir anyta suprato, kad tai labai malonu. Tiesiog ji nepratusi, kad ją taip vadintų.
Kitą dieną Lina nusprendė aplankyti anytą ir išvyko pas ją išsikvietusi taksi. Sutuoktinis buvo darbe, todėl ji važiavo viena. Ji nežinojo, kodėl ją taip patraukė pas Mariją Jonaitienę. Tačiau nusprendė rasti dingstį. Pasakė, kad reikia nuvežti patalynės komplektą.
Ji nė negalvojo vadinti anytos mama. Jos sėdo gerti arbatos, Marija ištraukė iš šaldytuvo didelį tortą. Tačiau staiga širdis suvirpėjo. Ji pasakė:
– Gerai, mama, nereikia taip skubėti. Išgerkime arbatos, paplepėkime,- ir nutilo.
Lina daugiau nieko nebesakė ir moterys pradėjo pokalbį kita tema. Tačiau ji matė, kaip anyta atgijo, jos akys nušvito džiaugsmu. Turbūt moteris seniai laukė šios dienos ir ji atėjo.
Grįžusi namo Lina atsiduso su palengvėjimu. Jai ir pačiai buvo džiugu.
