Aš buvau, švelniai tariant, truputį apstulbinta šios istorijos…
Kartą aš išsikviečiau taksi. Jau sėsdama į mašiną, atkreipiau dėmesį, kad mašinoje guli 4 pakuotės šunų pašaro po 15 kg kiekviena.
Vairuotojas atsiprašė, pasakė, kad ruošėsi baigti darbą, štai ir pasikrovė pašarą,kai jam davė mano iškvietimą.
Aš nusišypsojau ir pajuokavau, pasakiau: „Turbūt jūsų šuo labai didelis, kad perkate tiek pakuočių iškart!“
Vairuotojas atsakydamas nusišypsojo: „Ne, tiesiog jų pas mane 20…“
Aš buvau šoke…
Ir čia aš išgirdau istoriją, kurią man papasakojo Aleksandras.
Aleksandrui buvo 43 metai, jis gyveno vienas, savo name. Žmona mirė, vaikai užaugo ir išsivažinėjo.
Aleksandras dirbo taksi, namo grįždavo vėlai – vis tiek niekas nelaukė… Ir štai kartą, grįždamas plentu iš oro uosto, Aleksandras pamatė ant kelio mašinos partrenktą šunį. Jis negalėjo pravažiuoti pro šalį, apsuko mašiną ir priėjo prie nukentėjusio gyvūno.
Šuo gulėjo kraujo baloje, bet buvo gyvas. Saša pasakė, kad kai nelaimingas gyvūnas pažvelgė jam į akis – jis negalėjo palikti jo ant kelio.
Susukęs šunį į seną apklotą, jis nuvežė jį į veterinarijos kliniką. Ten gydytoju dirbo jo draugas.
Šuniui buvo lūžusi užpakalinė koja, jį operavo ir vėliau Aleksandras pasiėmė jį namo. Taip pas Sašą atsirado keturkojis draugas. Tačiau po mėnesio istorija pasikartojo.
Ir per 3 metus pas Aleksandrą apsigyveno 19 šunų! Jis perdarė tvorą, ,kiemą, viską pritaikė savo augintiniams.
Augintiniai gyveno labai draugiškai, stebėtinai sutarė. Ar verta sakyti, kad dabar Aleksandro laukė draugiška uodeguota komanda! Ir štai visai neseniai Aleksandras ant kelio vėl pamatė partrenktą šunį…
Jis pasakė sau: „Nekvailiok!
Neįmanoma padėti visiems…“ Ir pravažiavo pro šalį. Tačiau pavažiavęs porą kilometrų, Aleksandras, keikdamas save, apsuko mašiną ir grįžo į įvykio vietą…
Dabar pas Sašą gyvena 20 linksmų šunų!
Štai taip visiškai atsitiktinai aš susipažinau su nuostabiai geru žmogumi, kurio širdyje atsirado tiek meilės gyvūnams…
Man labai gaila, kad nenufotografavau „didelės ir triukšmingos uodeguotų draugų kompanijos“, buvau truputį apstulbinta šios istorijos.
Bet manau, kad galbūt ji atrodo taip. Svarbiausia, kad šunys ir jų gelbėtojas laimingi!
Saša, jei skaitai šias eilutes – sveikatos ir džiaugsmo tau ir tavo augintiniams!
Aš džiaugiuosi, kad susipažinau su tavimi!
