Mano brolis parnešė namo naujutėlį šuns antkaklį, kvepiantį oda ir su parduotuvės etikete.
– Taip, – iškart viską suprato mama. – To nebus niekada! – griežtai pasakė ji. – Tik šuns mūsų namuose ir betrūko!
Brolis tylėdamas nuėjo į savo kambarį ir pakabino antkaklį virš savo lovos. Gavosi puikiai.
– Kur tu gavai pinigų?- paklausė tėtė.
– Sutaupiau, – nuolankiai paaiškino brolis. – Tris mėnesius atidėdavau po truputį…
– Aišku,- skėstelėjo rankomis tėtė. – Reiškia, mūsų jauniausias sūnus jau 3 mėnesius svajoja apie šunį.
– Aš irgi svajoju! Aš irgi svajoju apie šunį! – įsiterpiau į pokalbį ir aš. – Jau visą savaitę svajoju! Netgi ne, aštuonias dienas!
Tai buvo netiesa. Apie šunį aš svajojau visą savo gyvenimą, nuo pat gimimo. Bet juk ne aš, paslapčia taupydamas pinigus, kuriuos tėvai duoda pietums mokykloje ir visokiems niekučiams, galų gale nupirkau nuostabų naujutėlį antkaklį iš geltonos odos ir su spaudėmis. Aš negalėjau įskaudinti savo brolio ir todėl pasakiau apie vos 8 dienas!
– Pasvajoti galima,- sutiko mama.
Paskui mes, kaip visada, su broliu ruošėme pamokas. Jis savo, juokingas trečios klasės, o aš – rimtas, paprastųjų trupmenų sudėtį. Ir laikas nuo laiko pakeldavome galvas nuo sąsiuvinių ir žvilgčiodavome į šuns antkaklį, kuris kabojo virš brolio lovos.
– Praeitą mėnesį buvo 30 dienų? – staiga ėmiau prisiminti aš. – Ne, 31! Reiškia, rytoj bus 93 dienos, kai tu svajoji apie šunį!
Vietoj atsakymo mano brolis niūriai šniurkštelėjo.
– O jei prie tavo dienų pridėsime 9 mano, tai gausis 102 neišsipildžiusios svajonės dienos! – paskaičiavau aš.
– Na jau, – liūdnai atsiduso mūsų tėtė. Jis sėdėjo krėsle su laikraščiu ir viską girdėjo.
– Neišsipildžiusios svajonės…- pakartojo tėtė mano žodžius. To nebūna. Jei svajonė teisinga, ji būtinai išsipildys.
O šeštadienį mūsų tėtė kažkur ilgam išėjo iš ryto. Grįžo ir iškart visus mus pakvietė į prieškambarį.
– Štai… – pasakė tėtė droviai, kai mes susirinkome. – Aš sudėjau tris skaičius, ir gavosi, kad mes svajojome apie vieną ir tą patį 34 metus, 3 mėnesius ir 11 dienų…Čia paskaičiavus pagal šį rytą!
Taip pasakęs, tėtė atsargiai atsisegė paltą ir ištraukė iš užančio pilką gauruotą šuniuką juodomis žibančiomis akimis.
Mes su broliu netekome žado ir apstulbome iki tokio lygio, kad net nesurikome „valio“.
Mūsų mama kažkaip keistai pažvelgė į tėtę. Jis ir toliau taip stovėjo, su atsagstytu paltu, spausdamas šuniuką prie krūtinės.
– Pridėk dar 27 metus…prie svajonės,- staiga persimainiusiu paprašė mama.
– Ne, turbūt 28!…
Mama atidarė spintą ir išėmė iš pačios jos gilumos kadaise užslėptą mėlyną šuns dubenėlį.
