– Na ir ko gi tu žliumbi? – paklausė Fėja.
– Todėl kad viskas bai…bai…baigėsi! Pelenė raudojo taip audringai, kad vos galėjo kalbėti. Ir tuo labiau klausyti. Fėja nusprendė palaukti. Tegu krikštaduktė truputį nusiramina.
Po kelių minučių Pelenė garsiai išsipūtė nosį į prijuostę ir beveik ramiai tarė:
– Jis…Jis buvo toks mielas. Toks geras. Ir toks gražuolis! Aš buvau tokia laiminga. Bet viskas baigėsi, kai laikrodis išmušė vidurnaktį. Ir man dabar nėra dėl ko gyventi.
– Kaip tai – nėra dėl ko? – nusistebėjo Fėja. Niekas nesibaigė, viskas tik prasideda. Princas dėl tavęs eina iš proto, apie kitą nuotaką nė girdėti nenori. Paėmė nuo laiptų tavo kurpaitę, tikiuosi, jo tėtušiui pakaks proto paleisti pėdsakais gerai apmokytą šunį pėdsekį. Na, vienaip ar kitaip, o princas rimtai nusiteikęs tave surasti. Ir suras, pamatysi. Ir viskas bus gerai.
– O prie ko čia princas? – drebančiu balsu paklausė Pelenė. Jos skruostais vėl pasipylė ašaros, tačiau audringoms raudoms jau nebeužteko jėgų.
– Kaip – prie ko? – apstulbo Fėja. – Juk pati sakai – gražuolis. Be to, geras, mielas, viską supranta…
Nagi ne, – numojo Pelenė. – Princas puikiai šoka, bet tai, ko gero , vienintelis jo nuopelnas. Aš kalbu apie vežiką.
Ji iš prijuostės kišenės ištraukė storą nusiminusią žiurkę, švelniai pabučiavo viršugalvį ir ištiesė Fėjai.
– Sakykite, krikštamote, su tuo galima ką nors padaryti?
Maksas Frajus
Bonusas