Yra moterų, kurioms pasisekė. Pabučiuotos dangaus, jos gimsta patrauklios, ir viskas jose traukia akį – ir veidas, ir figūra, ir judesiai. Tėčiai jas visada vadindavo „savo princesėmis“. O mamos rodė pavyzdį moteriškais apdarais ir miela šypsena.
O yra moterų, kurioms nepasisekė. Sudėtingas grožis, sudėtinga situacija šeimoje. Tėvai joms įteigė, kad svarbiausia – protas. Jų mamos visą gyvenimą lenkė nugaras po pirkinių krepšių sunkybe, vilkėdamos vieną ir tą pačią suknelę. Jų tįčiai niekada nesakė joms komplimentų. Vietoj pirmųjų pasimatymų jos uždirbdavo pirmuosius pinigus. Ir užaugo – mąslios, sudėtingos, be koketiškų stininių suknelių su plonomis petnešėlėmis. Ir jas labai retai kviečia į pasimatymus.
Ir tada šioms merginoms visko reikia mokytis savarankiškai. Pragariškas darbas – išauginti savyje visai naują moterį: lengvą, gundančią, žaismingą. Išmokti vertinti ne tik savo protą, bet ir kūną. Išmokti gėrėtis savimi veidrodyje. Išmokti šypsotis, kai tiesiog eini gatve. Išmokti klausytis mėgstamos muzikos ir juoktis iš vyriškų juokelių. Pakeisti visus gyvenimo įpirštus įpročius. Ir, nežiūrint į Dievo duotas sąlygas, leisti sau – būti gražia.
Tamriko Šoli
„Moters viduje“
Bonusas
