Kai buvau nėščia, anyta pradėjo reikalaudama, kad vaikas būtų pavadintas konkrečiu vardu. Jei berniukas — būtinai Aleksas. Ji tai kartojo kiekvieną kartą, kai mes matėmės. Neprašė — reikalavo.
Mes su vyru norėjome kito vardo, bet anyta buvo nepalaužiama. Sakė, kad tai šeimos vardas, taip vadino jos senelį, ir kad tai atneš vaikui sėkmę. Spaudė taip įnirtingai, kad vyras galų gale pasidavė. Aš nenorėjau ginčytis su jo motina, sutikau.
Sūnus gimė, pavadinome jį Aleksu. Anyta verkė iš laimės, laikydama anūką rankose. Kuždėjo jam kažką, bučiavo, neleido paleisti. Tuomet maniau — tiesiog labai myli anūką.
Keturis metus viskas buvo ramiai. Anyta dievino berniuką, ateidavo beveik kiekvieną dieną, praleisdavo su juo valandas. Kartais atrodė — per daug dėmesio, per daug globos. Bet tylėjau.
Per sūnaus ketverių metų gimtadienį surengėme šeimos šventę. Svečiai, tortas, dovanos. Vaikai lakstė, suaugusieji kalbėjosi. Aš buvau virtuvėje, rūpinausi paruoštais patiekalais. Anyta sėdėjo kartu su drauge už stalo, kalbėjosi tyliai. Manė, kad dėl bendro triukšmo negirdžiu.
Draugė tyliai paklausė: “Na kaip, ar lengviau?”
Anyta atsakė, balsas drebėjo: “Žinai, kartais pažvelgiu į jį — ir atrodo, kad mano Aleksas sugrįžo. Tas, pirmasis.”
Aš sustingau su lėkšte rankose.
Anyta tęsė: “Praėjo trisdešimt metų, o aš iki šiol prabundu naktimis ir matau tą dieną. Baseinas, saulė, jo juokas. Atsukau nugarą minutei, tik minutei — telefonas suskambo. Kai atsigręžiau…” — ji nebaigė sakinio, uždususi nuo ašarų.
Draugė tyliai pasakė: “Tu ne kalta. Tai buvo nelaimingas atsitikimas.”
Anyta purtė galvą: “Jam buvo dveji. Dveji! Aš jo motina, turėjau sekti. Gydytojai bandė jį gelbėti keturiasdešimt minučių. Keturiasdešimt minučių stovėjau prie reanimacijos durų ir meldžiausi. Bet jis negrįžo.”
Lėkštė beveik neišslydo iš mano rankų. Stovėjau nusisukusi nuo jų, bijodama pajudėti.
Draugė apkabino ją: “Praėjo tiek metų…”
Anyta per ašaras: “Aš esu kalta. Kiekvieną dieną su tuo gyvenu. Ir kai sužinojau, kad sūnus turės berniuką, pagalvojau — štai, šansas. Šansas suteikti jam tą patį vardą, įsivaizduoti, kad jis grįžo. Žinau, kad tai nėra teisinga. Žinau, kad tai kitas vaikas. Bet kai kviečiu jį vardu, kai jis bėga pas mane, kai apkabina — akimirkai galiu įsivaizduoti, kad mano berniukas gyvas. Kad nepraradau jo prieš trisdešimt metų.”
Draugė tylėjo, glostė ją per petį.
Aš tyliai išėjau iš virtuvės. Atsisėdau koridoriuje ant grindų, atsirėmiau į sieną. Rankos drebėjo.
Mano sūnus nešiojo mirusio vaiko vardą. Anyta ne tik mylėjo anūką — ji bandė prikelti per jį savo pirmagimį. Visa jos rūpestis, visos tos valandos su juo, jos džiaugsmo ašaros, kai jis gimė — tai buvo ne apie jį. Tai buvo apie tą berniuką, kuris nuskendo prieš trisdešimt metų.
Prisiminiau, kaip ji kartais žvelgė į sūnų — ilgai, keistai. Kaip kažką kuždėjo jam į ausį, ko aš negirdėjau. Kaip verkė, apkabindama jį, ir aš maniau — iš laimės. O dabar supratau — ji gedėjo to, kurį prarado.
Vakare, kai svečiai išsiskyrė, papasakojau vyrui. Jis išbalo, atsisėdo ant kėdės. Sėdėjo tyliai, paskui tyliai pasakė: “Žinojau apie brolį. Tėvai man papasakojo, kai man buvo šešiolika. Bet nežinojau… nesupratau, kodėl mama taip primygtinai reikalavo vardo.”
Kitą dieną jis jai paskambino. Pokalbis buvo ilgas, sunkus. Anyta verkė, atsiprašė. Sakė, kad nenorėjo niekam pakenkti. Kad tiesiog negalėjo paleisti. Kad kiekvieną gyvenimo dieną praėjusiais trisdešimt metų ji galvojo — kas, jei nebūtų atsukusi nugaros? Kas, jei nebūtų atsiliepus į skambutį? Jos berniukas būtų gyvas.
Klausiau, kaip vyras kalbasi su ja, ir jaučiau keistą emocijų mišinį. Gaila jos skausmo. Pyktis dėl to, kad ji naudojo mano vaiką savo žaizdos gydymui. Baimė dėl sūnaus — kas nutiks, kai jis suaugs ir sužinos tiesą?
Vardo sūnui nekeisti — jis jau priprato, jam ketveri metai. Bet paprašiau anytos atvirai pasikalbėti. Pakviečiau ją pas mus, kai sūnus miegojo.
Pasakiau tiesiai, bet švelniai: “Suprantu jūsų skausmą. Negaliu įsivaizduoti, ką jūs išgyvenote. Bet mano sūnus — tai ne jūsų mirusysis vaikas. Tai kitas asmuo, turintis savo gyvenimą, savo likimą. Prašau, mylėkite jį dėl jo paties, o ne dėl vardo. Ne dėl to, kad jis jums primena praeitį.”
Ji pritariamai linkčiojo, verkė, žadėjo. Sakė, kad supranta. Kad pasistengs.
Bet matau — kartais, kai ji žiūri į anūką, jos akyse ne jis. Ji mato per jį, tą dviejų metų berniuką prie baseino. Tą minutę, kai atsuko nugarą. Gyvenimą, kuris nutrūko prieš trisdešimt metų.
Sūnus auga, nežinodamas šios istorijos. Mėgsta močiutę, ji jį dievina. Bet dabar aš visada budžiu. Seku, kad jis būtų pats. Kad netaptų kito skausmo šešėliu.
Jeigu būtumėt mano vietoje — ką darytumėt? Ar galima atleisti žmogui, kad jis naudojo jūsų vaiką savo skausmo gydymui? Ar kada nors reikia pasakyti sūnui tiesą — ar tegul jis niekada nesužino, kad jo vardas buvo išrinktas ne jam?
