Ilgai nedrįsau klausti, bet tą vakarą vis dėlto iškvėpiau, priartėjau prie jos virtuvėje ir tyliai paklausiau:
– Ar galiu paklausti? Kodėl jūs dedate jam lauro lapą po pagalve?..
Ji atrodė tarsi akimirkai sustingo — ne iš išgąsčio, o tarsi kažkas netikėtai būtų sugrąžinęs ją į praeitį. Tada atsisėdo, paguldė delnus ant stalo ir pirštais perbraukė per jo kraštą, tarsi prisimindama kažką labai seną.
– Tai nėra mano sugalvota, – beveik negirdimai pasakė ji. – Taip darė net mano močiutė. Ir man, ir mano broliams.
Aš nustebau, ir ji tęsė:
– Kai buvome maži, dažnai bijodavome naktimis. Pabusdavo nuo košmarų, nuo tamsos, nuo kiekvieno šnaresio. Ir močiutė sakydavo: «Lauro lapas — nuo baimės». Ji tikėjo, kad jo kvapas nuramina, padeda išvėdinti galvą prieš miegą ir nuima įtampą. Ji visada sakydavo mums: «Kas užmiega su švaria galva — ryte atsibunda stipresnis».
Ji šiek tiek nusišypsojo — ta švelna, beveik vaikiška šypsena rodo, kad ji dabar mintyse yra su savo močiute.
– Močiutė tikėjo, kad lauro lapas turi tris galias, – sakė ji ir pakėlė tris pirštus.
– Pirma: jis nuramina tą, kuris per daug nerimauja ir viską laiko savyje.
Antra: saugo miegą — ne mistika, bet savo kvapu. Jis kvepia namais, šiluma, virtuve… tai suteikia saugumo jausmą.
Ir trečia: jis veikia kaip tylus palinkėjimas. Močiutė, dėdama lapelį mums po pagalve, visada šnibždėdavo: «Tegu tau sapnuosis kažkas gero».
Ji giliai atsiduso ir pažiūrėjo kambario link, kur tuo momentu miegojo jos sūnus — mano vyras.
– Kai jis buvo mažas, – tęsė anyta, – jį dažnai kankindavo naktinės baimės. Jis šoko su riksmu, verkė, sakydamas, kad bijo. Aš buvau viena, vyras keliaudavo darbo. Ir aš prisiminiau močiutę. Padėjau jam lauro lapą, ir jis pirmą kartą per daugelį savaičių užmigo ramiai. Po visų tų sunkių naktų… tai buvo stebuklas.
Ji sudėjo rankas ant kelių, jos žvilgsnis tapo kažkokiu sutrikusiu ir švelniu.
– Supranti… man tai nėra ritualas ir ne prietaras. Tai mano būdas pasakyti jam: «Aš šalia. Tu saugus». Tai ryšys. Tai prisiminimas apie mano močiutę. Tai meilė, kuria moku išreikšti.
Ji pažiūrėjo į mane su truputį kaltės:
– Aš žinau, kad jis jau suaugęs. Bet vaikai užauga tik išorėje. Viduje jie vis tiek lieka mūsų berniukais. Ir jei vienintelis būdas rūpintis savo suaugusiu sūnumi — padėti po pagalve mažą lapelį… tegu taip ir bus.
Tą vakarą nuėjau į kambarį ir ilgai žiūrėjau į tą paprastą lauro lapą ant stalelio.
Ir supratau: tai nėra magija. Tai tylus, moteriškas, kartų rūpestis. Nematomai, bet tikroviška.
Ir galvoje šmėkštelėjo mintis: ar aš turėsiu savo mažą „motinos ritualą“, kurį supras tik mano vaikai, kai užaugs?
O kaip jūs manote — ar tokias šeimos „smulkmenas“ verta išsaugoti, ar reikia jų atsisakyti, kai vaikai užauga?
