Anyta sugadino man visą gyvenimą santuokoje su jos sūnumi. Aš neperdedu – lygiai dvidešimt metų, nuo vestuvių iki skyrybų.
Ji manęs nemėgo nuo pirmojo susitikimo. Sūnus parvedė namo merginą iš paprastos šeimos, be ryšių, pinigų, be tinkamo išsilavinimo. Aš neatitikau jos standartų.
Pirmuosius metus ji veikė subtiliai. Komplimentai su dvigubu dugnu – o, kokia įdomi suknelė, drąsus pasirinkimas tavo figūrai. Patarimai, apie kuriuos niekas neprašė – gal tau mokytis siuvimo kursų, jei nėra pinigų normaliam drabužiui. Užuojautos žvilgsniai sūnaus pusėn – vargšas berniukas, kodėl tu su ja kenti.
Vyras to nepastebėjo. Arba apsimetė, kad nepastebi. Sakė, kad aš pervertinu, kad mama linki gero, kad reikia būti atlaidesniems.
Kai gimė vaikai, tapo dar blogiau. Ji atvykdavo be įspėjimo, kritikavo viską – kaip maitinu, kaip rengiu, kaip auklėju. Prie vaikų sakydavo, kad močiutė pamokys teisingai, nes mama nesugeba.
Aš kentėjau. Dėl vyro, dėl šeimos, dėl ramybės namuose. Penkioliktais santuokos metais aš sugriuvau. Prasidėjo skandalai. Aš reikalavau, kad vyras rinktųsi – aš ar ji. Jis negalėjo. Plyšo tarp mūsų, kentėjo, bet nieko nesikeitė.
Išsiskyrėme, kai vaikams buvo septyniolika ir penkiolika. Jie liko su manimi. Su tėvu bendrauja, bet gyvena pas mane.
Po skyrybų aš išbraukiau anytą iš savo gyvenimo. Neskambindavau, nelankydavau šeimos švenčių, neperduodavau linkėjimų. Vaikai matėsi su močiute atskirai, aš nedalyvavau.
Dešimt metų tylos. Maniau, taip bus visada.
Ketvirtadienio vakarą suskambo durų skambutis. Ant slenksčio stovėjo buvęs vyras. Senstantis, paliegęs. Jo rankose – aplankas su popieriais.
Aš nekvietiau jo į vidų. Paklausiau, kas nutiko.
Jis pasakė, kad jo mama ligoninėje. Sunkiai serga, reikalinga skubi operacija. Sąskaita milžiniška – jis vienas nesugebės.
Aš tylėjau. Laukiau, kad jis paprašys pinigų. Ruošiausi atsisakyti.
Tačiau jis ištraukė iš aplanko kitą lapą. Perlenktas per pusę, prirašytas pažįstama rašysena. Padavė man.
Sakė, kad mama prašė perduoti. Kad rašė tris dienas, perrašinėjo kelis kartus. Kad jis neskaitė – laiškas skirtas man.
Aš paėmiau lapą. Išskleidžiau.
Rašysena buvo silpna, raidės virpėjo. Matyti, kad rašė sergantis žmogus.
Pirma eilutė: mano vardas. Ne „marti“, ne „sūnaus žmona“ – pirmą kartą per trisdešimt metų ji parašė mano vardą.
Antra eilutė: prašymas perskaityti iki galo ir neišmesti.
Trečia eilutė: žodis „atleisk“.
Aš sustojau. Perskaičiau dar kartą. Atleisk.
Per trisdešimt metų pažinčių aš nei karto negirdėjau iš jos šito žodžio.
Skaitydavau toliau. Ji rašė, kad buvo nesąžininga su manimi. Kad pavydėjo sūnaus ir negalėjo susitaikyti su tuo, kad jis pasirinko kitą moterį. Kad visą pyktį išliedavo ant manęs, nes nemokėjo kitaip.
Rašė, kad matė, kaip aš stengiausi. Kaip kentėjau jos išpuolius. Kaip mylėjau jos sūnų, nepaisant visko.
Rašė, kad skyrybos – jos kaltė. Kad ji sugriovė savo vaiko šeimą ir padarė nelaimingus savo anūkus.
Rašė, kad neprašo pinigų operacijai. Prašo tik vieno – kad aš ateičiau. Vieną kartą. Atsisveikinti. Pasakyti jai veidu viską, ką noriu pasakyti. Arba tiesiog tylėti šalia.
Ji nori išeiti, žinodama, kad aš ją išgirdau ir galbūt sugebėčiau atleisti.
Aš perskaičiau iki pabaigos. Rankos drebėjo. Raidės liejosi – aš iškart nesupratau, kad verkiu.
Buvęs vyras stovėjo ant slenksčio ir laukė.
Aš pasakiau, kad man reikia pagalvoti. Jis linktelėjo ir išėjo.
Tai buvo prieš tris dienas.
Laiškas guli ant virtuvės stalo. Aš jį perskaičiau dar kartą dešimt kartų. Ieškau apgaulės, dvigubo dugno, manipuliacijos. Nerandu.
Gal liga ją pakeitė. Gal bijo. Gal ji visada tai jautė, bet nemokėjo išreikšti.
Ar galbūt tai paskutinė manipuliacija. Būdas priversti mane atvykti, kad dar kartą ką nors įrodytų.
Dvidešimt metų pažeminimų. Dešimt metų tylos. Vienas laiškas.
Dukra sako – nevažiuok, ji nenusipelno. Sūnus sako – važiuok, vėliau gailėsies. Buvęs vyras tyli, laukia mano sprendimo.
O aš nežinau.
Kiekvieną kartą, kai paimu telefoną skambinti jai į ligoninę, prisimenu jos balsą. Ir mane nukrečia šiurpuliai.
Rankos nusileidžia ir aš paleidžiu šią mintį.
Pasakykite, ar jūs važiuotumėte? Ar atleistumėte dėl vieno laiško dvidešimt metų skausmo? Ar yra dalykų, kurių negalima kompensuoti žodžiais – net jei tie žodžiai parašyti drebėjusia ranka ant ligoninės lovos?
