Ištekėjau prieš trylika metų. Su vyru susipažinome darbe, po pusmečio susituokėme. Jo mama mane iš karto priėmė šiltai. Padėjo ruoštis vestuvėms, dalijo patarimus, palaikė. Buvau jai dėkinga, stengiausi būti gera marti.
Kai išsinuomojome butą, anyta pradėjo pas mus ateiti kiekvieną sekmadienį. Atnešdavo pyragų, kuriuos kepdavo specialiai mums, vaisių, naminių konservų. Gerdavome arbatą, kalbėdavomės, ji žaisdavo su anūkais, kai jie gimė. Tai tapo mūsų tradicija. Pripratau prie šių vizitų, jų laukdavau.
Anyta visada buvo maloni, geranoriška. Gyrė mano patiekalus, sakydavo, kad gerai tvarkau namus. Domėjosi mano sveikata, darbu, vaikų reikalais. Aš jai viską pasakodavau: apie džiaugsmus, sunkumus, smulkius ginčus su vyru. Ji klausydavo, linkčiodavo, ramindavo. Sakydavo, kad taip būna visiems, kad svarbiausia kantrybė ir meilė.
Paskutiniai metai buvo sunkūs. Netekau darbo, ilgai negalėjau rasti naujo. Pinigų sumažėjo, teko taupyti viskam. Vyras dirbo vienas, tempė šeimą, pavargdavo. Mes pradėjome dažniau ginčytis dėl smulkmenų. Aš nervinausi, išsiliedavau ant jo, paskui atsiprašydavau. Jis tylėdavo, užsisklęsdavo savyje.
Anyta ir toliau ateidavo kiekvieną sekmadienį. Skųsdavausi jai nuovargiu, pinigų stygiumi, tuo, kad nepavyksta rasti darbo. Ji mane guosdavo, sakydavo, kad viskas susitvarkys. Atnešdavo mums maisto, pinigų vaikų smulkioms išlaidoms. Aš jai dėkodavau, jaučiau palaikymą.
Praėjusį sekmadienį ji atėjo kaip visada. Atsisėdome gerti arbatos, įsikalbėjome. Papasakojau, kad savaitės metu susipykau su vyru dėl pinigų. Kad jis grįžo pavargęs iš darbo, o aš puoliau jį su priekaištais, jog mažai uždirba. Kad man gėda dėl savo protrūkio. Anyta paglostė man ranką, pasakė, jog supranta, kad nervai ant ribos.
Tada nuėjau į vonią. Po kelių minučių išėjau ir išgirdau jų balsus virtuvėje. Vyras plovė indus, anyta stovėjo šalia. Sustojau koridoriuje, nenorėjau jiems trukdyti. Ir tada išgirdau jos žodžius.
Ji kalbėjo tyliai, bet girdėjau kiekvieną žodį. Sakė, kad mato, kaip aš alinų jos sūnų. Kad tapau nervinga, pikta, priekabi. Kad jis dirba kaip pasmerktas, o aš tik skundžiuosi ir reikalauju. Kad jam reikia žmonos, kuri palaiko, o ne tos, kuri tempia žemyn. Kad jis dar jaunas ir gali pradėti gyvenimą iš naujo. Kad jam reikia su manimi išsiskirti, kol dar nevėlu.
Vyras tylėjo. Girdėjau, kaip jis deda lėkštes į džiovyklę. Anyta tęsė. Sakė, kad jau metus stebi mūsų šeimą ir mato, jog aš nebesusitvarkau. Kad vaikai apleisti, bute netvarka, o aš pati atrodau neprižiūrėta. Kad jos sūnus nusipelno geresnės. Kad ji žino gerą merginą, kolegę iš darbo, kuri jau seniai į jį žvalgosi.
Stovėjau koridoriuje ir negalėjau pajudėti. Negalėjau patikėti, kad tai sako ta moteris, kuria dvylika metų pasitikėjau. Kuriai pasakojau apie savo problemas, silpnybes, baimes. Kurią laikiau beveik mama.
Galiausiai vyras prabilo. Tyliai pasakė: mama, gana. Ji mano žmona, mes susitvarkysime. Anyta prunkštelėjo. Pasakė, kad jis aklas, nemato akivaizdžių dalykų. Kad jai jo gaila, jog jis švaisto geriausius metus moteriai, kuri jo nevertina.
Aš įėjau į virtuvę. Jie abu nutilo, atsisuko į mane. Anyta nesutriko, žiūrėjo į mane ramiai. Paklausiau, kaip seniai ji taip apie mane galvoja. Ji atsakė, kad seniai. Kad tiesiog laukė tinkamo momento pasikalbėti su sūnumi. Kad pati daviau jai tam progą savo skundais ir ašaromis.
Paprašiau jos išeiti. Ji susirinko rankinę, apsivilko paltą. Prie durų atsisuko į vyrą ir pasakė, kad jos durys jam visada atviros. Kai jis priims teisingą sprendimą. Ir išėjo.
Mes su vyru ilgai tylėjome. Tada jis apkabino mane, pasakė, kad niekur neketina išeiti. Kad mes visa tai įveiksime kartu. Kad jo mama klysta. Aš verkiau jam ant peties ir negalėjau sustoti.
Praėjo trys savaitės. Anyta daugiau nebeateina. Neskambina. Vyrui kartais parašo, paklausia, kaip jis laikosi, perduoda linkėjimus vaikams. Manęs nemini. Prieš savaitę radau darbą, pamažu pradedu atsigauti. Bet negaliu pamiršti tų žodžių. Negaliu atleisti, kad dvylika metų ji šypsojosi man į akis, o už nugaros laikė mane nevertą savo sūnaus.
Pasakykite, ar galima atleisti tokį dviveidiškumą? Ir kaip dabar kurti santykius su žmogumi, kuris metų metus nešiojo kaukę, o paskui ją nusimetė pačiu sunkiausiu mano gyvenimo momentu?
