Neseniai mano anyta patikėjo sena kaip pasaulis apgaule, nors ji pas mane moteris nekvaila ir pakankamai išsilavinusi. O dar didelė mėgėja dalinti patarimus, kurių jos niekas neprašo.
Tai štai – paskambino jai sukčiai ir pradėjo kabinti makaronus, esą jos sūnus partrenkė žmogų, dabar yra poskyryje ir jei artimiausiu metu nesumokės nukentėjusiam, bus užvesta baudžiamoji byla.
Žodžiu, vietoje to, kad paskambintų sūnui ir sužinotų kas ir kaip, anyta ištuštino visas sąskaitas, atiduodama visus pinigus (ten dešimtys tūkstančių) kažkokiam nepažįstamam dėdulei. Ir tik paskui susiprotėjo paskambinti sūnui, kuris tuo metu ramiausiai sėdėjo darbe.
Vyras apibarė mamą už patiklumą ir pasakė, kad ši apgaulė jau seniai žinoma. Anyta ėmė ir įsižeidė, kad mes jos apie tai neperspėjome, kai dovanojome telefoną ir išmokėme naudotis banku.
Dabar viską verčia ant mūsų, sako, kad neapsaugojome jos nuo sukčių ir prašo sugrąžinti jai tuos pinigus. Kad sukeltų dar didesnį pasigailėjimą, prisiminė ir išvardino visas savo ligas – net tas, kurios jau seniai praeity.
Mano sutuoktinis jau beveik siekė piniginės, kad atiduotų paskutinius, o aš kategoriškai prieš ir matau šią situaciją visiškai kitaip. Man atrodo, ši istorija – tipiškas kvailumo ir savikliovos pavyzdys.
Vietoje to, kad paskambintų sūnui ar man, nusprendė pati viską sutvarkyti. Nes visą gyvenimą save laiko aukščiau kitų ir įsivaizduoja esanti protinga. Tegu dabar pati kapstosi kaip nori. Ir nereikia kelti pasigailėjimo, pati kalta. O kaip jūs manote?
