Anūkas paskambino penktą valandą ryto: „Močiute, šiandien nedėvėk raudono palto.“ Nustebau: „Kodėl?“ Tai, ką jis atsakė, mane šokiravo…

2
Patinka? Duok Like!

Skambutis mane pažadino penktą valandą ryto. Anūkas niekada taip anksti neskambindavo, todėl iškart išsigandau — gal kas nors atsitiko? Pakėliau ragelį, o jis kalba keistu, įsitempusiu balsu: „Močiute, prašau, šiandien nedėvėk raudono palto.“

Nežinojau, ką galvoti. Paklausiau, kas vyksta, ar viskas gerai. Jis pakartojo: „Tiesiog nedėvėk raudono palto. Užsidėk kitą. Prašau, patikėk manimi. Greitai suprasi.“ Ir padėjo ragelį.

Sėdėjau lovoje ir nežinojau, ką galvoti. Raudonas paltas — mano mėgstamiausias, visada jį dėviu, ypač eidama į miestą. Jis ryškus, šiltas, patogus. Tačiau anūkas taip keistai paprašė, jo balsas buvo susirūpinęs, beveik išsigandęs.

Nusprendžiau jo paklausyti. Užsidėjau seną pilką paltą, kurio jau seniai nedėvėjau. Išėjau iš namų įprastiniu metu, ėjau į autobusų stotelę — turėjau vykti į polikliniką.

Priėjau prie stotelės ir pamačiau — ant suolelio sėdi vyras. Maždaug keturiasdešimties, atrodo paprastai, vilki tamsią striukę. Bet kažkas jo elgesyje buvo keista. Jis labai įdėmiai, tarsi tyrinėjo, žiūrėjo į kiekvieną praeinančią moterį. Ir rankose turėjo fotografiją.

Prisiartinau tyliai, stengdama būti nepastebėta. Pažvelgiau į fotografiją — ir širdis suplazdėjo. Tai buvau aš. Mano veidas, gana aiški nuotrauka. Ir aš dėvėjau raudoną paltą.

Stovėjau lyg sustingusi. Pasisukau lėtai, stengdamasi nepritraukti dėmesio, greitai grįžau namo. Mano rankos taip drebėjo, kad vos išsitraukiau telefoną iš rankinės.

Skambinau anūkui. Jis iškart atsiliepė, susirūpinęs paklausė, ar viskas gerai. Papasakojau, ką mačiau. Jis atsiduso su palengvėjimu: „Ačiū Dievui, kad jo nesutikai dėvėdama raudoną paltą.“

Pasirodo, anūkas vakar vakare vaikštinėjo netoli mano namų ir pastebėjo šį vyrą. Jis sustabdydavo praeivius, rodė fotografiją, klausinėjo, ar jie pažįsta šią moterį, ar ją matė. Iš smalsumo anūkas priėjo arčiau, norėjo sužinoti, ko šis žmogus ieško.

Pamatęs fotografiją, pirma nepatikėjo. Tada išsigando ne juokais. Paklausė vyro, kodėl jis ieško šios moters. Tas atsakė išsisukinėdamas — tipo, sena pažįstama, reikia pasikalbėti apie svarbų reikalą. Bet anūkas pajuto kažką įtartino. Ypač kai pastebėjo, kaip tas vyras atidžiai stebi vienišas senyvas moteris.

Anūkas sekė jį truputį. Vyras vaikščiojo po rajoną, kažką užsirašydavo į bloknotą, fotografuodavo laiptines. Paskui atsisėdo ant suolelio prie mano stotelės ir ėmė laukti, pasitikrindamas su fotografija.

Anūkas iškart man paskambino, kai tik suprato, kad šis žmogus ryte lauks manęs. Nenorėjo visko aiškinti telefonu, kad negąsdintų vidury nakties, bet paprašė nedėvėti palto — vienintelio dalyko, pagal kurį mane būtų lengva atpažinti iš tolo.

Aš iškviečiau policiją. Papasakojau apie vyrą stotelėje. Jie atvyko, patikrino. Pasirodo, jo ieškojo už daugybę vyresnių žmonių apiplėšimų. Jis susiradavo vienišas moteris, išsiaiškindavo jų maršrutus, sekdavo jas, o tada įsibraudavo į butus, kol jos būdavo išvykusios ar išėjusios trumpam. Jis turėjo visą katalogą su nuotraukomis — dešimtys moterų, visos vyresnio amžiaus, visos gyvenančios vienos.

Mano nuotrauką jis greičiausiai padarė gatvėje prieš kelias dienas. Net nepastebėjau. Tyrinėjo mane, mano maršrutą, mano tvarkaraštį. Laukė tinkamo momento.

Jei būčiau atėjusi su raudonu paltu, jis mane tikrai būtų atpažinęs. Prieitų, kalbėtųsi, gal net palydėtų iki namų, sužinotų tikslų adresą. O toliau… baisu net įsivaizduoti.

Anūkas mane išgelbėjo. Tiesiog buvo atidus, pastebėjo pavojų ir suspėjo perspėti. Jis nepanikavo, neketino manęs gąsdinti detalėmis telefonu penktą valandą ryto. Tiesiog paprašė nenešioti palto, žinodamas, kad paklausysiu.

Dabar, kai išeinu iš namų, visada apsidairau. Atkreipiu dėmesį į aplinkinius žmones. Pakeičiau įprastus maršrutus. Ir galvoju — kiek tokių žmonių vaikšto gatvėmis, ieškodami aukų? Kiek vyresnio amžiaus moterų tampa lengvu grobiu tik todėl, kad gyvena vienos ir niekas nesirūpina jų saugumu?

Esu dėkinga anūkui, kad jis neoramiai praėjo. Kad atkreipė dėmesį. Kad patikėjo savo nuojauta.

O ar jūs atkreipiate dėmesį į įtartinus žmones savo rajone? O gal tiesiog praeinate, galvodami, kad tai jūsų neliečia?

Patinka? Duok Like!