Alenas Delonas mėgsta prisiminti, kaip jo ir Brižit Bardo paklausė: „Kuo jūs norėtumėte būti sekančiame gyvenime?“
„Aš norėčiau būti Aleno Delono šunimi arba Brižit mulu, – atsakė aktorius.
– Tai idealus gyvenimas, todėl kad šunys pas mane visada buvo laimingi!
Alenas Delonas gyvūnus myli žymiai daugiau už žmones. Ir ypač dievina šunis. Viename interviu aktorius papasakojo:
„Jie visai kaip žmonės, tik turi mažiau trūkumų. Žmogus gali būti sadistu ir net blogiau. Gyvūnas – ką jis gali padaryti blogo, nebent pasišlapinti gėlyne? Šunys ištikimi savo šeimininkui ir dovanoja jam absoliučią meilę, kuo jis bebūtų – benamiu elgeta, Prancūzijos prezidentu ar aktoriumi. Argi tai ne nuostabu? Mane visada jaudina šunys, kurie kartu su benamiais būna gatvėje.
Jiems vienodai, kad jų šeimininkas – benamis. Jie myli žmogų kaip tėvą, taip pat kaip Miterano labradoras myli savo šeimininką, nežinodamas, kad jis buvo šalies prezidentu. Jūs manote, kad mano šunys žino, kad aš Alenas Delonas? Jiems vienodai! Mano šunys mane myli, jie nežino, kas aš, ką aš darau. Tai besąlygiška meilė, meilė nemąstant, pilna ir tikra meilė!“
Paskaitykite nedidelę Olego Bondarenkos apybraižą apie žmogų,šunis ir ne tik:
„Šiam žmogui buvo 82 metai. Atrodytų, pats laikas sėdėti savo vilos verandoje, gerti Chianti ir žiūrėti į saulę, besileidžiančią į vandenyno bangas. Gražu, tiesa. Tuo labiau, kad pinigai leido ir leido sunkaus triūso metai. Jie tiesiog šaukė: „Pailsėk, tu nusipelnei poilsio!!!“ Bet žmogus pradėdavo savo dieną nuo to, kad sėsdavosi į savo mašiną, užsukdavo pakeliui į gyvūnų parduotuvę, pirkdavo po maišą maisto šunims ir katėms, o paskui važiuodavo į prieglaudas.
Jis kartu su savanoriais rasdavo ir gelbėdavo mūsų išmestus gyvūnus. Dienos pabaigoje jis nejausdavo rankų ir kojų. Jis griūdavo ir užmigdavo, vos padėjęs galvą ant pagalvės. Šis žmogus nežinojo, kas yra nemiga. Šis žmogus nežinojo, kas yra nuobodulys. Jam nebuvo kada galvoti apie gyvenimo prasmę ir laukti mirties. Jis kiekvieną dieną galvodavo apie rytojų todėl, kad jo laukia. Jam tiesiog nėra kada mirti.
Mirtis stovi nuošalyje ir nusisuka nuo jo, kadangi jai nereikia žmonių, kurie nebijo rytojaus.
O kiek žmonių ir gyvūnų meldžia jos atsitraukti, kad negalima nenusileisti. Štai ji ir pamiršo jį, pamiršo todėl, kad gyvų dvasių, mylinčių jį, skaičiaus neįmanoma suskaičiuoti. Šis žmogus jaunas taip pat, kaip ir būdamas 25-erių, kai jis vaikščiojo su kareiviška striuke, kad žiemą sušildytų šuniukus ir kačiukus.
Ir kam jam vila ant vandenyno kranto? Juk ten vieniša ir šalta liūdnais rudens vakarais, o jis ne vienas. Jo daug. Jo siela dabar šimtuose jo išgelbėtų gyvų padarų.
Ir jam nebaisu. Jis žiūri į rytdieną ir šypsosi. Todėl, kad rytoj jo vėl laukia darbas. Šio žmogaus vardas Alenas Delonas.“
O dar Alenas Delonas mėgsta prisiminti, kaip jo ir Brižit Bardo paklausė:
„Kuo jūs norėtumėte tapti sekančiame gyvenime?“ „Aš norėčiau būti Aleno Delono šunimi arba Brižit mulu,- atsakė aktorius. – Tai idealus gyvenimas, todėl kad šunys pas mane visada buvo laimingi!“
