Turbūt mane galima pavadinti senoviška ar dinozaure, bet aš kategoriškai nesuprantu šiuolaikinio papročio iš karto šokti į santykius nepažinus vienas kito. Žaibiškas suartėjimas tarp vyro ir moters, mano nuomone, niekada nepriveda prie gero.
Rimtai! Mačiau tokių porų, kurios susituokė vos po savaitės nuo pažinties — nė viena ilgiau nei metus santuokoje neišsilaikė.
Galima mane pasveikinti — suradau savyje moralinių jėgų ir vėl nusprendžiau ieškoti moteriškos laimės. Negaliu sakyti, kad anksčiau buvo visiškas siaubas: buvau ir ištekėjusi, buvo ir ilgalaikių santykių, bet dabar mano širdis laisva.
O kur ieškoti vyro moteriai, kuriai greitai sukaks keturiasdešimt? Žinoma, specialioje pažinčių programėlėje. Taip, ten kartais vyksta tikras cirkas.
Ko aš ten tik nesutikau. Ir vedę vyrai, ieškantys ponios porai valandų per savaitę. Ir drovūs jaunuoliai, trokštantys vyresnės palydovės. Ir įvairūs sukčiai, gudriais būdais išklausantys banko kortelių duomenis.
Bet tarp abejotinų pasiūlymų išsiskyrė Tomas. Išsamiai užpildyta anketa, normalios nuotraukos, maloni pokalbis be jokio vulgarumo ir užuominų. Net pirštus sukryžiavau, kad neatbaidyčiau sėkmės.
Savaitę susirašinėjome. Beje, Tomas pasirodė esąs juokingas ir malonus vyras. Jokių ignoravimų ar dingimų dienai kitai. Prisipažinsiu, kad pilve pradėjo sparnais plasnoti drugeliai.
Pirmasis mūsų susitikimas vyko kavinėje Vilniaus senamiestyje, užsukau ten tiesiog pietų pertraukos metu. Taip sutapo: aš dirbu netoliese, o Tomui šalia buvo reikalų.
Išvaizda — nei Apolonas, nei Kvazimoda. Bet aš niekada nesivaikiau išvaizdos. Svarbiausia, kad žmogus būtų geras — gyvenimo kelyje man jau pasitaikė šykštuolių, pavyduolių, azartinių lošėjų, isteriškų tipų. Norėjosi tiesiog malonaus ir mylinčio vyro šalia.
Antrame pasimatyme Tomas pakvietė mane į Vingio parką, kaip tik vyko kažkoks festivalis. Klausėmės vietinės grupės pasirodymo, suvalgėme po šašlyką iš lauko restoranėlio ir pasivaikščiojome pakrante. Bučiniai irgi buvo, bet be tęsinio. Aš nesu šalininkė iš karto skubėti į lovą, ir Tomas nedarė jokių užuominų.
O paskui prasidėjo keistybės.
Mano kavalierius, kai mes dar kartą kalbėjomės vaizdo ryšiu, papasakojo, kad atėjo buto savininkė ir pareikalavo skubiai išsikelti.
— Žinau, kad turime sutartį, bet kam tai rūpi, jei staiga pakeičia spyneles ir negalėsiu pasiimti savo daiktų, — skundėsi Tomas, žiūrėdamas į mane per ekraną. — Gerai, neperkrausiu tavęs savo problemomis. Pabūsiu pas draugą ir rytoj pat pradėsiu ieškoti naujo būsto.
Na taip, taip ir sprendžia problemas suaugę žmonės. Žinoma, Tomui užjauiau, bet padėti nieko negalėjau. Neturiu pažįstamų, nuomojančių butus.
Vakar vos pasiekiau namus ir su vargais uždariau duris. Pirma kvailoka darbo diena ir nuobodžiausias pasitarimas, paskui dar pusantros valandos sporto salėje mane visiškai išseikino. Maniau, kad fizinis aktyvumas pakels nuotaiką, bet mano baterijos artėjo prie nulio.
Ir tada skambutis iš Tomo.
— Klausyk, Aušra, o gal galėčiau šiandien pas tave nakvoti? Sėdžiu pažodžiui ant lagaminų, o eiti daugiau nėra kur, — Tomo balsas buvo saldus ir lipnus kaip medus.
Tiesiog minčių sūkurys galvoje. Koks nakvynė? Mes pažįstami be mažo dvi savaites!
Mandagiai atsisakiau Tomo, nes nesu pasiruošusi priimti pas save iš esmės svetimo žmogaus. Taip, susitikome porą kartų ir net (o dievai!!!) bučiavomės, bet bendra nakvynė — tai visiškai kitas santykių lygis, kuriam nesu pasiruošusi.
— Nebijok, nepriekabiausi. Tiesiog reikia kur nors pabūti savaitėlę ar net dvi! — toliau tvirtino Tomas.
Staiga viena naktis virto pora savaičių. Koks gudruolis!
— Atsiprašau, Tomai, bet ne. Tai neįmanoma! Aš tavęs praktiškai nepažįstu, tu manęs irgi, — ilgai ieškojau atsakymo, kuris neįžeistų pašnekovo.
— Na kaip tik ir pažinsime vienas kitą geriau, ko tu lūžini? — nepasiduodavo jis.
Apžvelgiau savo mažą butą Žirmūnuose, kuriame taip jaukiai jautiausi pastaruosius penkerius metus. Tai praktiškai mano tvirtovė, į kurią net draugių neįsileidžiu. Prisipažinsiu, kad dabar ieškau vyro rimtiems santykiams, bet iš karto susikraustyti su juo ir mintyse nebuvo.
Pas mane savaitgaliais atvažiuoja sūnus, kai jam duoda leidimą iš kadetų korpuso. Ir supažindinti jį su pretendentais kol kas nebuvo planuose.
Aš net nežinau, ar man iš tikrųjų patinka Tomas! Tai svarbiausia. Dabar kunkuliuoja hormonai, todėl sunku spręsti. Be abejo, yra simpatija, bet kažkokia beprotiška aistra ir nekvepia.
— Juk susitinkame, Aušra, ar pamiršai? — Tomo balsas staiga tapo rimtesnis ir nepatenkintas. — Nejaugi nepriglausite manęs?
— Atsiprašau, bet ne. Nepasiruošusi tave priimti pas save šiuo metu, — teko atsakyti griežtai, kad pašnekovas liautųsi brautis po oda savo gailestingomis frazėmis.
Man keista, kai vyras prašosi pas moterį nakvoti su planu ten įsikurti kelioms savaitėms. Dabar krūva galimybių, jei tave staiga prašo išsikelti iš buto. Yra trumpalaikė nuoma, nakvynės namai, viešbučiai.
Esu tikra, kad ir draugų Tomas turi, bet paprasčiau pas mane įsikurti. Čia ir patogus butas, ir moteris, ir potencialiai buities aptarnavimas.
O aš tam nepasiruošusi!
— Na ir šykštuolė tu, Aušrele! — supyko Tomas, sunkiai kvėpuodamas į ragelį. — Palikai mylimą žmogų likimo valiai. Dabar praktiškai naktis. Nieko nešokiruoja?
— Nešokiruoja! — tik ir sugebėjau išspausti iš savęs.
Taip ir baigėsi mūsų trumpas romanas. Ir ne romanas tai buvo. Tiesiog… maloni pažintis, palikusi tik nusivylimą.
Tomą užblokavau. Gerai, kad tikslaus adreso jis nežino, kitaip jau stovėtų ant slenksčio su liūdnomis akimis ir lagaminais.
O kaip jūs pasielgtumėte tokioje situacijoje? Ar atsisakymas po dviejų pasimatymų — tai normalus dalykas, ar pernelyg atsargus? Parašykite komentaruose — čia visi supranta.
