Sūnus jau 3 mėnesius neduoda mums ramybės. Reikalauja, grasina, manipuliuoja. Tai ne vaikas, kuris prašo žaislo — tai 31 metų vyras, reikalaujantis pinigų vestuvėms. Tiksliau, antroms vestuvėms.
O mes su žmona negalime. Ir, tiesą sakant, nebenorime dar kartą finansuoti šio abejotino sumanymo.
Turime vieną sūnų. Jis mums teko nelengvai — ilgas gydymas, keli nesėkmingi bandymai, įtemptas žmonos nėštumas, sunkus gimdymas. Kai jis pagaliau atėjo į pasaulį, negalėjome juo atsidžiaugti. Stengėmės duoti jam visa, kas geriausia.
Man pačiam buvo sunkiau išlaikyti ribas. Žmona šiuo klausimu buvo griežtesnė, o aš — lepinau. Jei reikėdavo atsakyti — siųsdavau pas mamą. Ji mokėjo geriau susitvardyti nei aš. Maždaug iki devintojo gimtadienio ir aš išmokau pasakyti „ne“. Buvo sunku, bet supratau — kitaip užauginsime išlepintą žmogų, nemokantį susidoroti su realybe.
Nors, jei atvirai, vis tiek kai kur perlenkėme lazdą.
Kai tik sūnus gimė, pradėjome taupyti jam butui. Sulaukus pilnametystės, vieno kambario butas gerame rajone jau buvo nupirktas. Remontą padarėme kokybišką. Atidėjome pinigų baldams — norėjome juos rinkti kartu su juo.
Mokslai universitete kainavo nemažus pinigus — gerai, kad taupyti pradėjome iš anksto. Kitaip nebūtume ištempę.
Butu jis apsidžiaugė, bet gyventi atskirai neskubėjo. Pinigai baldams taip ir gulėjo sąskaitoje. O būdamas 24-erių sūnus mus pribloškė — nusprendė vesti.
Bandėme jį įkalbėti palaukti. Neskubėti. Pasitikrinti jausmus. Beviltiška. Jis pareiškė, kad viskas jau nuspręsta, ir jei mes jį mylime — turime džiaugtis. Mums su žmona džiaugtis nelabai sekėsi. Vaikinas, kuris apie savarankišką gyvenimą nežino visiškai nieko, ima į žmonas tokią pačią studentę. Kokia iš to šeima?
Bet sūnus norėjo vestuvių. Įvardijo sumą — solidžią. Laisvų pinigų tam mes neturėjome.
— Klausyk, sąskaitoje yra pinigų — šiek tiek mažiau, nei prašai, likusią dalį tegu prideda nuotakos tėvai. Bet yra vienas niuansas — tai pinigai baldams tavo butui. Jei juos išleisi, miegosi ant grindų, — galiausiai nusileidau aš.
Sūnus patikino, kad tai ne problema. Esą dalį baldų atiduos nuotakos tėvai, o visa kita paskui nusipirks patys. Mes su žmona nepatikliai susižvalgėme, bet ginčytis nebepradėjome.
Vestuvės išėjo prašmatnios. Liko gražios nuotraukos. Bet tai ir buvo viskas, kas liko iš tos santuokos. Jaunieji išsiskyrė po metų — ačiū Dievui, be vaikų. Tokia pabaiga nieko nenustebino. Savarankiškam šeiminiam gyvenimui abu pasirodė nepasiruošę.
Sūnus grįžo pas mus. Taip buvo paprasčiau maitintis iš vieno šaldytuvo. Baigė mokslus, įsidarbino, paskui persikėlė į savo butą. Mes su žmona po truputį padėjome jam jį įsirengti.
Taip ir įpratome — atidedame pinigų ir einame pirkti tai spintos, tai virtuvės baldų, tai skalbimo mašinos. Pats jis užsidirbdavo maistui, drabužiams ir komunaliniams mokesčiams. Jei ne mes — taip ir gyventų su įdubusia sofa ir senomis plytelėmis.
O prieš tris mėnesius sūnus atėjo su naujiena — nusprendė tuoktis vėl. Bent jau šį kartą prieš tai pagyveno kartu. Nors iš jo buto nelabai pasakytum, kad ten gyvena pora — vos tik kyla kokia buitinė problema, sūnus skambina mums. Pradėjo leisti čiaupas — skambina man. Nukrito lentyna — skambina man. Jo mergina mums nelabai patiko, bet tai jau jo pasirinkimas.
Pasveikinome. Palinkėjome laimės ir išminties.
Kažkodėl buvau įsitikinęs, kad jie tiesiog susirašys. Kur tau. Sūnui vėl prireikė restorano, svečių, fotografo ir viso kito. Ir už visą šį malonumą vėl buvo siūloma mokėti mums.
Primenu jam, kad vienas vestuves „visam gyvenimui“ mes jau apmokėjome. Išmetėme krūvą pinigų, nors galėjome normaliai įrengti butą. Gražios nuotraukos akivaizdžiai nevertos tų pinigų.
Bet sūnus pareiškė, kad tada buvo jaunas ir kvailas. Būnant 24-erių — suprantama. Bet dabar jam 31-eri. Praėjo septyneri metai. Ir štai vėl tas pats.
— Na, jei dabar viskas rimta — tai tu su sužadėtine ir susiorganizuokite. Kur problema? Abu suaugę, abu dirbate, buto nuomotis nereikia. Pataupysite metus — ir turėsite savo svajonių vestuves, — pasiūliau aš.
Laukti jis nenorėjo. Pareiškė, kad jiems jau laikas galvoti apie vaikus, o ne taupyti vestuvėms.
— Na tai ir galvokite apie vaikus. Padarykite viską kukliai, atšvęskite vestuves su artimaisiais, o paskui taupykite vaikui. Tam irgi reikia labai daug pinigų. Arba visai nekelkite vestuvių — ko šiandien tuo nustebinsi.
Sūnus pradėjo verkšlenti, kad jo sužadėtinė nori tikrų vestuvių, o ne „tiesiog susirašyti, tarsi mums būtų ko gėdytis“. Bet šį kartą mes su žmona buvome nusiteikę tvirtai. Be to, pinigų dar vienai užgaidai paprasčiausiai neturėjome.
Jau tris mėnesius jis nepalieka mūsų ramybėje. Pastaruoju metu perėjo prie grasinimų — sako, kad jei mums į jį nusispjauti, tai ir anūkų nepamatysime.
Nusispjauti.
Kad visiems tėvams taip „nusispjauti“ būtų į savo vaikus.
O jūs duotumėte pinigų antroms vestuvėms, jei pirmąsias jau buvote apmokėję — ir jos iširo po metų? Rašykite atvirai komentaruose.
