Antsvorio turiu nuo jaunystės. Ne todėl, kad daug valgau ir mažai judu — tai pirmiausia žmonės pagalvoja ir pirmiausia pasako. Skydliaukė. Hormonai. Gydymo metai, tyrimai, endokrinologai. Savo kūną pažįstu geriau nei bet kas kitas. Ir su tuo gyvenu kasdien — ne todėl, kad susitaikiau, o todėl, kad kito pasirinkimo nėra.
Dvidešimt metų girdėjau visko.
Parduotuvėje — ar jums nebus per daug. Darbe — na, ir išplatėjai. Iš giminaičių — prižiūrėk save. Kartais net iš gydytojų — na, jūs juk suprantate, kad reikia numesti svorio — ir tai tada, kai atėjau dėl peršalimo.
Dvidešimt metų tylėjau. Šypsojausi. Sakiau sau — neverta prasidėti. Sau pačiai brangiau kainuos. Jie nesupranta.
Apatinė kaimynė atsirado prieš dvejus metus. Pagyvenusi moteris — apie septyniasdešimties. Aš su ja sveikindavausi. Prilaikydavau lifto duris. Kartą padėjau panešti krepšius.
Šeštadienio rytą ji paskambino į duris.
Aš atidariau — vilkėjau naminį chalatą, buvau ką tik atsikėlusi.
Ji stovėjo ant slenksčio. Žiūrėjo į mane.
Pasakė — kai jūs vaikštote, pas mane lubos dreba. Ar apskritai save veidrodyje matėte.
Aš stovėjau tarpduryje.
Ar save veidrodyje matėte.
Aš — ta, kuri kiekvieną rytą žiūri į veidrodį ir viską žino apie savo kūną. Kuri dvidešimt metų vaikšto pas gydytojus, geria vaistus, darosi tyrimus. Kuri mintinai žino savo valgiaraštį, savo apribojimus, savo skaičius.
Ar save veidrodyje matėte.
Ji stovėjo ir laukė.
Ir štai tada — nežinau, kodėl būtent dabar, būtent ji, būtent šį rytą — po dvidešimties metų kažkas nutrūko.
Aš jos neužpuoliau fiziškai — ne. Aš prabilau.
Pasakiau — taip. Matau. Kiekvieną rytą matau. Ir apie savo kūną žinau viską, ko jūs nežinote ir niekada nesužinosite.
Ji išsižiojo.
Aš tęsiau — aš sergu skydliaukės liga. Dvidešimt metų gydausi. Dvidešimt metų vaikštau pas gydytojus. Tai ne nuo pyragaičių ir ne nuo tinginystės. Tai mano kūnas ir mano liga, ir tai ne jūsų reikalas.
Ji pasakė — bet lubos.
Aš pasakiau — apie lubas — čia kitas pokalbis. Jei yra konkrečių problemų — administruojanti įmonė, garso izoliacija. Tai galima išspręsti. Bet jūs atėjote ne dėl lubų. Jūs atėjote man pasakyti apie veidrodį.
Ji tylėjo.
Aš pasakiau — jūs esate vyresnio amžiaus žmogus. Dvejus metus su jumis sveikinausi. Prilaikiau liftą. Padėjau su krepšiais. O jūs atėjote šeštadienio rytą pasakyti man tai, ką aš mačiau veidrodyje.
Pauzė.
Paskui pridūriau — aš gyvenu savo bute. Vaikštau po savo butą. Mano kūnas — mano reikalas. Jei dėl lubų — kreipkitės į administratorių. Jei dėl veidrodžio — tai buvo paskutinis kartas.
Uždariau duris.
Netrenkiau. Tiesiog uždariau.
Atsistojau prieškambario viduryje.
Rankos nedrebėjo — keista. Viduje buvo neįprastai ramu. Tas ramumas, kai kažkas pagaliau pasakyta ir jau nebegalima atsiimti atgal.
Nuėjau į virtuvę. Užkaičiau virdulį. Pasidariau pusryčius.
Po valandos į duris vėl paskambino.
Aš atidariau.
Kaimynė stovėjo — kitokia. Ne ta ryte buvusi savimi pasitikinti.
Tyliai pasakė — aš nežinojau apie ligą. Iš mano pusės tai buvo šiurkštu.
Aš žiūrėjau į ją.
Paskui pasakiau — ačiū, kad tai pasakėte.
Ji pasakė — dėl lubų kreipsiuosi į administratorių. Atsiprašau, kad taip išėjo.
Aš pasakiau — gerai.
Ji išėjo.
Aš uždariau duris.
Nežinau, kas tiksliai suveikė. Gal tai, kad nerėkiau. Gal tai, kad kalbėjau apie faktus — ligą, gydytojus, tyrimus. Gal tiesiog ji nesitikėjo, kad atsakysiu.
Dvidešimt metų neatsakinėjau.
Šeštadienio rytą atsakiau.
Ne iš pykčio. Tiesiog — gana.
Mano butas. Mano gyvenimas. Mano kūnas.
Ir vienam žmogui dvidešimt metų tylos — gana.
Pasakykite atvirai — ar teisingai pasielgiau, kad iškart atsakiau, ar pirmiausia reikėjo nusiraminti ir pasikalbėti be emocijų?
