Sūnui keturiasdešimt dveji. Vedęs — gera žmona, trys vaikai. Gyvena už valandos kelio. Paskutinį kartą mačiau juos per Naujuosius metus — trumpam užbėgo, pavalgė ir išvažiavo. Prieš tai — per vyresniojo anūko gimtadienį. Irgi trumpam.
Nesimečiau į akis. Žinojau — jie turi savo gyvenimą. Darbą, vaikus, savus rūpesčius. Aš ne iš tų mamų, kurios skambina kasdien ir įsižeidžia, jei neatsiliepia. Stengiausi laikytis atstumo — tokio, kokį jis pats prieš kelerius metus nubrėžė. Leido suprasti — mama, nereikia per dažnai. Aš priėmiau.
Keturis mėnesius nerašiau ir neskambinau. Laukiau — galvojau, pats pasirodys, kai turės laiko. Laikas ėjo. Tyla.
Sekmadienio vakarą neištvėriau. Parašiau vieną žinutę — trumpą. Pasiilgau tavęs. Kaip laikaisi.
Trys dienos tylos.
Trečią dieną atsakė.
Mama, juk pati supranti, aš turiu savo gyvenimą, šeimą. Nereikia taip dažnai rašyti.
Perskaičiau.
Perskaičiau dar kartą.
Nereikia taip dažnai.
Per keturis mėnesius parašiau vieną žinutę. Vieną. Pasiilgau tavęs, kaip laikaisi — septyni žodžiai. Ir tai yra per dažnai.
Užverčiau telefoną.
Padėjau ant stalo.
Sėdėjau tyloje.
Prieš keturiasdešimt dvejus metus laikiau jį ant rankų gimdymo namuose. Jis svėrė tris kilogramus du šimtus gramų, rėkė per visą palatą. Žiūrėjau į jį ir galvojau — štai. Štai kas svarbiausia.
Keturiasdešimt dveji metai — mokykla, institutas, kariuomenė, vedybos, vaikai. Buvau šalia, kai reikėjo. Pasitraukdavau į šalį, kai prašė. Stengiausi nespausti, nesikišti, nereikalauti.
Viena žinutė per keturis mėnesius.
Nereikia taip dažnai.
Ir tada — pirmą kartą per keturiasdešimt penkerius motinystės metus — uždaviau sau klausimą.
Ne apie jį. Apie save.
Ką aš darau su savo gyvenimu, kol laukiu jo skambučių.
Atsistojau. Priėjau prie lango. Žiūrėjau į gatvę.
Galvojau — kada paskutinį kartą dariau ką nors dėl savęs. Ne dėl vaikų, ne dėl anūkų, ne tam, kad būčiau pasiekiama, kai jie paskambins. Dėl savęs.
Negalėjau prisiminti.
Pasiėmiau telefoną. Ne tam, kad rašyčiau sūnui — tam, kad parašyčiau draugei. Tai, kurios nemačiau pusę metų — vis atidėliojau. O kas, jei paskambins vaikai. O kas, jei manęs prireiks.
Parašiau — ar šį šeštadienį laisva? Susitikime.
Ji atsakė po penkių minučių — pagaliau. Seniai laukiau.
Šeštadienį mes tris valandas sėdėjome kavinėje. Kalbėjomės, juokėmės. Į telefoną nepažiūrėjau nė karto.
Paskui užsirašiau į akvarelės užsiėmimus — seniai norėjau. Nuėjau į pirmą pamoką. Patiko. Užsirašiau dar.
Sūnui nerašiau. Ne todėl, kad įsižeidžiau — tiesiog supratau, kad laukti prie telefono nėra gyvenimas. Tai tik egzistavimas.
Po trijų savaičių jis paskambino pats. Balsas buvo įprastas — kaip laikaisi, mama. Pasakiau, kad gerai, buvau susitikusi su drauge, lankau akvarelę, viskas įdomu.
Jis patylėjo. Paskui paklausė — akvarelę? O kada tu pradėjai?
Pasakiau — neseniai. Supratau, kad jau seniai to norėjau.
Jis pasakė — puiku.
Pasikalbėjome kokias dešimt minučių. Paprastai. Atsisveikinome.
Jam nepasakiau apie tą žinutę, apie tuos keturis mėnesius, apie „nereikia taip dažnai“. Gal kada nors pasakysiu. O gal ir ne.
Bet į klausimą, kurį sau uždaviau tą sekmadienio naktį, — atsakiau.
Mano gyvenimas neturi būti pauzė tarp jo skambučių.
Jis turi būti gyvenimas.
Pasakykite atvirai — ar teisingai pasielgiau, kad neatsakiau sūnui į tą žinutę, ar vis dėlto reikėjo jam pasakyti, kaip man buvo skaudu?
