Sūnus išvyko iš miesto prieš trejus metus. Ne visam laikui — taip jis sakė. Darbas kitame regione, geras pasiūlymas, laikinai. Tas laikinumas išsitęsė į trejus metus. Skambindavo kartą per savaitę, per šventes atvažiuodavo. Aš pripratau.
Praėjusį pirmadienį jis paskambino ir pasakė, kad grįžo. Jau čia — išsinuomojo butą mūsų rajone. Aš labai apsidžiaugiau. Pasakiau — atvažiuok, pavakarieniausime.
Jis pasakė — atvažiuosiu. Bet pirmiausia — niekam nesakyk, kad aš čia. Nei kaimynams, nei draugėms, nei tetai Verai. Kol kas niekam.
Aš paklausiau — kodėl.
Jis pasakė — taip reikia, mama. Vėliau paaiškinsiu.
Aš sutikau. Pamaniau — turbūt dėl darbo, kažkokia priežastis. Taip būna.
Jis atvažiavo tą patį vakarą. Atrodė gerai — įdegęs, šiek tiek sulysęs. Pavakarieniavome, pasikalbėjome. Apie darbą kalbėjo trumpai — viskas gerai, nauji projektai. Apie tylėjimo priežastį nepaaiškino. Aš nespaudžiau.
Išėjo apie dešimtą. Pasakė, kad netrukus vėl užsuks.
Savaitę tylėjau. Kaimynė klausė apie sūnų — sakiau, kad seniai neatvažiavo. Draugė klausė — tą patį. Man buvo nejauku, bet tylėjau.
Sekmadienio vakarą kažkas paskambino į duris.
Aš atidariau.
Ant slenksčio stovėjo du vyrai. Abu maždaug keturiasdešimties. Nepažįstami. Mandagūs — pasisveikino, paklausė, ar gali užeiti.
Aš pasakiau — kas jūs tokie.
Vienas iš jų įvardijo organizaciją. Ne policija — kita tarnyba. Parodė pažymėjimą. Pasakė, kad turi klausimų.
Aš įleidau.
Nuėjome į virtuvę. Jie atsisėdo. Vienas išsitraukė užrašų knygelę.
Paklausė — kada paskutinį kartą mačiau sūnų. Kur jis dabar gyvena, kiek man žinoma. Ar buvo neseniai atvykęs.
Sėdėjau ir galvojau.
Sūnus prašė tylėti. Aš tylėjau savaitę. O dabar prieš mane sėdi du vyrai su pažymėjimais ir klausinėja apie mano sūnų.
Aš paklausiau — kas atsitiko. Ar jam viskas gerai.
Jie pasakė — kiek jiems žinoma, viskas gerai. Tiesiog yra klausimų patikrinimo metu.
Kokio patikrinimo — nepatikslino.
Aš pasakiau — paskutinį kartą mačiau prieš kelis mėnesius, kai buvo atvažiavęs per šventę. Kur dabar gyvena — tiksliai nežinau. Kartais paskambina.
Jie užsirašė. Uždavė dar kelis klausimus — apie jo darbą, apie pažįstamus, apie keliones. Atsakinėjau trumpai — tai, ką oficialiai žinojau.
Apie tai, kad jis čia — nepasakiau.
Jie padėkojo. Išėjo.
Aš uždariau duris. Atsirėmiau į jas nugara.
Išsitraukiau telefoną. Paskambinau sūnui.
Jis atsiliepė iškart — tarsi būtų laukęs.
Aš pasakiau — pas mane ką tik buvo atėję. Du vyrai su pažymėjimais. Klaisinėjo apie tave.
Tyla truko kokias keturias sekundes.
Paskui jis paklausė — ką tu jiems pasakei.
Aš pasakiau — kad nemačiau tavęs jau kelis mėnesius. Kad nežinau, kur tu esi.
Jis atsiduso. Pasakė — ačiū, mama.
Aš pasakiau — dabar paaiškink man, kas vyksta. Dabar. Ne vėliau — dabar.
Pauzė buvo ilga.
Paskui jis pasakė — atvažiuosiu rytoj ryte. Viską papasakosiu.
Aš pasakiau — atvažiuok šiandien.
Jis atvažiavo po valandos.
Sėdėjome virtuvėje iki vidurnakčio. Jis pasakojo — ilgai, atsargiai rinkdamas žodžius. Apie darbą, kuris pasirodė sudėtingesnis, nei jis manė. Apie sutartį, kurią pasirašė prieš trejus metus. Apie įsipareigojimus, kurių neįvykdė dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių. Apie žmones, kuriems liko skolingas — ne pinigais, o kitu.
Aš klausiausi.
Ne viską iškart supratau. Perklausdavau. Jis aiškindavo.
Galiausiai vaizdas susidėliojo — ne kriminalas, bet rimta. Situacija, kurią jis trejus metus bandė išspręsti vienas. Grįžo todėl, kad čia galėjo rasti žmonių, kurie padės viską išsiaiškinti.
Aš paklausiau — ar jis supranta, kad įtraukė mane. Kad aš sumelavau žmonėms su pažymėjimais.
Jis pasakė — suprantu. Atleisk.
Aš pasakiau — atleisiu. Bet nuo rytojaus tu man viską papasakosi. Ne dalį — viską. Ir mes kartu galvosime, kaip iš to išbristi.
Jis linktelėjo.
Praėjo trys savaitės. Situacija pamažu sprendžiasi — yra žmogus, kuris padeda teisiškai. Sūnus ateina beveik kasdien. Vakarieniaujame, kalbamės.
Tie du daugiau nebepasirodė.
Nežinau, ar jie dar ateis. Bet dabar bent jau žinau, kodėl atėjo pirmą kartą.
Geriau žinoti — net jei tas žinojimas nepatogus.
Pasakykite atvirai — ar pasielgiau teisingai, kad nepasakiau jiems tiesos, ar gindama sūnų pati tapau jo problemų bendrininke?
