Tėčiui septyniasdešimt dveji. Jis gyvena vienas — mama išėjo prieš aštuonerius metus. Esu vienintelis sūnus. Aplankau jį kas dvi savaites, atvažiuoju su žmona, kartais vienas. Stengiuosi nepraleisti — žinau, kad jis garsiai nepasakys, jog ilgisi, bet ilgisi.
Vasarį jam paskyrė planinę operaciją. Nieko skubaus — sena išvarža, pagaliau nusprendė operuoti. Gydytojai sakė, kad tai nesudėtinga: viena diena ligoninėje, o paskui namo. Tėtis pasakė — niekai, nesijaudink. Aš pasakiau — operacijos dieną būsiu šalia.
Ryte atvažiavau į ligoninę. Tėtis jau buvo persirengęs, gulėjo ant neštuvų ir laukė. Atrodė ramus — jis apskritai nepanikuoja. Pasikalbėjome apie smulkmenas. Paskui atėjo slaugytoja ir pasakė, kad jau greitai.
Tėtis paprašė manęs pasilenkti. Tyliai pasakė — striukės vidinėje kišenėje yra vokas. Ištrauk, perskaityk. Man reikia tavo parašo.
Ištraukiau voką. Atplėšiau.
Viduje buvo keli lapai. Pradėjau skaityti.
Tai nebuvo sutikimas operacijai. Tai buvo testamentas.
Pakėliau akis į tėvą.
Jis ramiai žiūrėjo į mane. Pasakė — pasirašyk ten, kur pažymėta pieštuku. Kaip liudytojas.
Pradėjau skaityti atidžiai.
Pirmi puslapiai — viskas aišku. Butas man. Sodyba man. Sąskaita banke man. Viskas logiška, viskas tikėta.
Ketvirtas puslapis.
Atskiras punktas. Piniginis indėlis — kita sąskaita, apie kurią nieko nežinojau. Suma didelė. Gavėjas — ne aš.
Nežinomas vardas. Moteriškas.
Perskaičiau dar kartą. Paskui dar sykį.
Koridoriuje pasirodė chirurgas — pasakė, kad jau pasiruošę vežti.
Pakėliau ranką. Pasakiau — vieną minutę, prašau.
Chirurgas nustebo. Sustojo. Paprašiau jo palaukti už durų.
Jis išėjo.
Atsisėdau ant neštuvų krašto šalia tėvo. Parodžiau jam ketvirtą puslapį.
Tyliai paklausiau — kas tai.
Tėtis žiūrėjo į mane. Ilgai. Paskui pasakė — tai nesvarbu. Tiesiog pasirašyk.
Aš pasakiau — man tai svarbu.
Jis užsimerkė. Patylėjo. Paskui atsimerkė.
Pasakė — tai moteris, kurią pažįstu jau ketverius metus. Mes bendraujame. Ji man padeda — ateina, kartais gamina valgyti. Noriu jai ką nors palikti.
Ketveri metai. Moteris, kuri ateina, gamina, padeda. Ketveri metai — ir jis nė karto apie ją neužsiminė.
Paklausiau — tu nenorėjai, kad aš žinočiau.
Jis pasakė — aš suaugęs žmogus. Turiu teisę į asmeninį gyvenimą.
Turiu teisę į asmeninį gyvenimą. Mano tėčiui septyniasdešimt dveji, ir jis man sako, kad turi teisę į asmeninį gyvenimą. Ir jis teisus.
Sėdėjau ir galvojau.
Ne apie pinigus — pinigai jo. Ne apie tai, kad slėpė — jis suaugęs žmogus. Galvojau apie ką kita. Apie tai, kad ketverius metus jis gyveno su tuo vienas. Kad moteris ateidavo, gamindavo, padėdavo — o aš atvažiuodavau kas dvi savaites, manydavau, kad jam viskas gerai, ir išvažiuodavau.
Chirurgas žvilgtelėjo pro duris. Pakėliau pirštą — dar minutę.
Paklausiau tėvo — ar ji žino, kad šiandien tu ligoninėje.
Jis pasakė — žino. Atvažiuos po operacijos.
Atvažiuos po operacijos. Ji žino — o aš sužinojau iš testamento likus dešimčiai minučių iki tol, kol jį išveš į operacinę.
Paėmiau rašiklį. Pasirašiau ten, kur buvo pažymėta pieštuku.
Paskui pasakiau — po operacijos, kai atsigausi, supažindink mane su ja.
Tėtis žiūrėjo į mane. Paskui pasakė — gerai.
Chirurgas grįžo. Neštuvus išvežė.
Aš likau koridoriuje su voku rankose.
Operacija praėjo gerai — dvi valandos, paskui palata. Sėdėjau koridoriuje ir laukiau. Apie trečią atėjo moteris. Maždaug šešiasdešimt penkerių — tyli, tvarkinga. Paklausė — jūs sūnus. Aš pasakiau — taip.
Ji pasakė — esu apie jus girdėjusi. Jis dažnai apie jus pasakoja.
Susipažinome ligoninės koridoriuje, kol tėtis miegojo po narkozės.
Paskui kartu įėjome pas jį.
Jis atmerkė akis — pamatė mus abu. Nieko nepasakė. Tiesiog žiūrėjo.
Aš pasakiau — na štai. Susipažinome.
Jis užsimerkė. Bet aš mačiau — lūpų kampučiai krustelėjo.
Ketverius metus jis gyveno su tuo vienas. Galėjo papasakoti anksčiau.
Bet, matyt, laukė tinkamo momento. Tas momentas išėjo savotiškas — bet vis dėlto išėjo.
Pasakykite atvirai — ar tėvas pasielgė teisingai, kad ketverius metus tai slėpė, ar suaugę vaikai turi teisę žinoti apie tėvų asmeninį gyvenimą?
