Žmona į kursus užsirašė rugsėjį. Pati pasiūlė — sakė, kad nori patobulinti kalbą darbui. Aš palaikiau. Geras dalykas — tegul tobulėja. Du vakarai per savaitę, antradienis ir ketvirtadienis. Grįždavo apie devintą, pavargusi, bet patenkinta. Kartais papasakodavo apie užsiėmimus, apie grupę, apie dėstytoją.
Aš per daug nesigilinau. Darbas, namai, savi reikalai. Ji mokosi — gerai.
Tris mėnesius viskas ėjo sklandžiai.
Gruodį nuvykau į kolegos įmonės vakarėlį — nedidelė kompanija, kokie dvidešimt žmonių, kavinėje centre. Gerai pasėdėjome, išsiskirstėme vėlai. Išėjau į lauką, išsikviečiau taksi, laukiau prie įėjimo.
Netoliese stovėjo du žmonės — vyras ir moteris. Kalbėjosi. Nekreipiau dėmesio — tiesiog stovėjau ir žiūrėjau į telefoną.
Paskui išgirdau — vyras kalbėjo angliškai. Kalbėjo gerai — laisvai. Moteris atsakinėjo su akcentu, juokėsi.
Pakėliau galvą. Pažiūrėjau į vyrą.
Maždaug trisdešimt penkerių. Aukštas. Kažkas jame buvo pažįstama — iškart negalėjau suprasti kas.
Paskui supratau. Žmona buvo parodžiusi man nuotrauką iš mokyklos lankstinuko — jų grupė, dėstytojas. Tas vyras buvo dėstytojas.
Aš linktelėjau jam — šiaip sau, negalvodamas. Jis linktelėjo atgal. Jiedu su moterimi įėjo į kavinę.
Atsisėdau į privažiavusį taksi.
Važiavau namo ir galvojau.
Anglų kalbos dėstytojas. Kavinėje. Ketvirtadienio vakarą — kai žmona turi užsiėmimus. Be grupės — tik su viena moterimi.
Gal sutapimas. Gal susitikimas po užsiėmimų. Gal apskritai supainiojau žmogų.
Namuose žmona jau miegojo. Atsiguliau. Miegas neėmė.
Kitą dieną per pusryčius paklausiau, kaip vakar praėjo užsiėmimas.
Ji pasakė — gerai. Nagrinėjome laikus, daug praktikos.
Aš paklausiau — vakar ilgai užtrukote.
Ji pažvelgė į mane. Pasakė — ne, kaip visada. Kodėl klausi.
Aš pasakiau — šiaip sau.
Papūsryčiavome. Ji išėjo į darbą.
Atsidariau nešiojamąjį kompiuterį. Radau kalbų mokyklos, kurioje ji mokėsi, svetainę. Radau tvarkaraštį.
Ketvirtadienį — paskutinis užsiėmimas tik iki aštuntos vakaro. Ne iki devintos. Žmona grįždavo devintą. Kartais pusę dešimtos.
Valandos skirtumas. Kiekvieną ketvirtadienį tris mėnesius.
Uždariau nešiojamąjį kompiuterį. Išvažiavau į darbą. Visą dieną dirbau. Vakare grįžau namo. Žmona ruošė vakarienę — paklausė, kaip diena, aš pasakiau, kad normaliai.
Pavalgėme. Žiūrėjome kažką per televizorių.
Kažkuriuo momentu pasakiau — vakar mačiau tavo dėstytoją. Prie kavinės centrinėje gatvėje.
Ji ne iškart atsakė. Paskui pasakė — tikrai. Jis ten turbūt dažnai būna.
Aš pasakiau — jis buvo ne vienas.
Ji pažvelgė į mane.
Aš žiūrėjau į ją.
Kelis sekundes tylėjome.
Paskui ji išjungė televizorių. Atsisuko į mane. Ir pasakė — mums reikia pasikalbėti.
Pokalbis truko iki antros nakties. Sužinojau viską.
Ne tai, apie ką galvojau — ne neištikimybė. Kita. Ji lankėsi pas psichologą. Privačiai. Kartą per savaitę ketvirtadieniais po užsiėmimų. Prieš metus jai prasidėjo panikos atakos — ji tai nuo manęs slėpė. Nenorėjo gąsdinti. Nežinojo, kaip pasakyti. Išgalvojo, kad po kursų užtrunka.
Sėdėjau ir klausiausi.
Metus. Ji metus tvarkėsi su tuo viena. Viena vaikščiojo pas psichologą. Bijodavo man pasakyti.
Aš paklausiau — kodėl nepasakei.
Ji pasakė — nežinojau, kaip sureaguosi. Bijojau, kad nuspręsi, jog esu silpna.
Aš žiūrėjau į ją.
Dvidešimt metų kartu. Ji bijojo, kad aš nuspręsiu, jog ji silpna.
Paėmiau jos ranką. Pasakiau — tu nesi silpna. Tu metus viena nešei visa tai — tai ne silpnybė, tai stiprybė. Bet daugiau nebereikia būti vienai.
Ji pravirko. Pirmą kartą per visą pokalbį.
Psichologo ji nemetė — toliau vaikšto. Dabar aš žinau. Kartais paklausiu, kaip praėjo — ji šiek tiek papasakoja. Ne viską — tai jos erdvė. Bet aš žinau, kad ji ten yra.
Anglų kalbos kursų ji irgi nemetė. Sako, kad kalba iš tiesų gerėja.
Aš daugiau nebežiūriu į svetainės tvarkaraštį.
Pasakykite atvirai — ar ji pasielgė teisingai, kad slėpė, ar apie tokius dalykus santuokoje reikia kalbėti iš karto?
