Operacija buvo planinė. Ne skubi, ne baisi — tiesiog reikėjo kelioms dienoms gultis į ligoninę. Vyras apie tai žinojo iš anksto, padėjo susidėti daiktus, nuvežė mane į ligoninę. Atsisveikindamas pasakė nesijaudinti, kad namuose viskas bus gerai.
Aš nesijaudinau.
Penkios dienos praėjo ramiai. Vyras skambino kasdien — klausė, kaip laikausi, sakė, kad ilgisi, kad laukia manęs namuose. Trečią dieną pasakė, kad, kol manęs nėra, padarė nedidelį remontą — norėjo mane pradžiuginti. Aš apsidžiaugiau. Pagalvojau — štai, pasirūpino.
Išrašė mane penktadienio rytą. Vyras neatvažiavo — parašė, kad užtruko darbe, ir pasakė pasiimti taksi. Taip ir padariau. Atvažiavau su daiktų maišu, lėtai užlipau į savo aukštą, išsitraukiau raktus.
Raktas netiko spynai.
Pabandžiau dar kartą. Paskui dar. Spyna buvo kita — nauja, blizganti, akivaizdžiai įdėta visai neseniai. Stovėjau prie savo durų su maišu rankose po penkių dienų ligoninėje ir negalėjau patekti į savo pačios namus.
Paskambinau vyrui. Jis neatsiliepė iš karto — pakėlė ragelį po ketvirto signalo. Pasakiau, kad stoviu prie durų ir raktas netinka.
Tyla truko kokias tris sekundes.
Paskui jis pasakė, kad taip, pakeitė spynas. Kad tai remonto dalis. Kad naują raktą turi jis. Kad tuoj atvažiuos.
Atsisėdau ant laiptinės pakopos. Pasidėjau maišą šalia. Tiesiog sėdėjau ir laukiau.
Jis atvažiavo po keturiasdešimties minučių. Atrakino duris savo raktu — man jo nedavė, tiesiog atrakino ir pirmas įėjo į vidų. Aš įėjau iš paskos.
Butas buvo kitoks. Ne tik spyna — viduje irgi kažkas pasikeitė. Iš karto to nepastebėtum, bet aš pastebėjau. Dalis mano daiktų buvo perstumta. Prieškambario spintoje kabėjo svetimos striukės — ne jo, ne mano. Virtuvėje ant lentynos stovėjo puodelis, kurio niekada nebuvau mačiusi.
Padėjau maišą. Pažiūrėjau į vyrą.
Jis stovėjo kambario viduryje ir tylėjo. Nieko neaiškino. Neklausė, kaip jaučiuosi po ligoninės. Tiesiog stovėjo ir žiūrėjo į mane tokia išraiška, lyg žmogus, kuris jau viską nusprendė ir dabar laukia, kol aš pati tai suprasiu.
Paklausiau — kieno tos striukės prieškambaryje.
Jis pasakė, kad mums reikia pasikalbėti.
Aš neatsisėdau. Likau stovėti prie durų su maišu rankose — po penkių dienų ligoninėje, po operacijos, po taksi ir svetimos spynos. Ir klausiausi.
Jis kalbėjo ilgai. Apie tai, kad jau seniai jaučia, jog mudu tapome svetimi. Apie tai, kad kol manęs nebuvo, priėmė sprendimą. Apie tai, kad nori, jog per savaitę pasiimčiau savo daiktus.
Savaitę. Jis man davė savaitę.
Išklausiau iki galo. Tada paklausiau tik vieno — ar jis planavo man tai pasakyti dar prieš operaciją, ar specialiai laukė, kol atsidursiu ligoninėje.
Jis neatsakė.
Paprašiau duoti man raktą. Jis davė — nenoriai, tarsi skolintų. Pasakiau, kad daiktus pasiimsiu tada, kai būsiu pasiruošusi. Ne po savaitės — tada, kai būsiu pasiruošusi.
Išėjau. Nusileidau žemyn. Išsikviečiau taksi pas dukrą.
Automobilyje žiūrėjau pro langą ir galvojau apie tai, kad prieš penkias dienas jis sakė, jog ilgisi. Kad laukia manęs namuose. Kad viskas bus gerai.
Naują spyną jis įdėjo antrą dieną po mano paguldymo į ligoninę — vėliau tai tiksliai sužinojau. Vadinasi, kai skambino ir sakė, kad ilgisi — spyna jau buvo įdėta. Naujas raktas jau gulėjo jo kišenėje.
Pas dukrą praleidau dvi savaites. Paskui grįžau — ne pas jį, o pas save. Pasamdžiau teisininką. Pradėjau tvarkytis buto dokumentus.
Butas buvo registruotas mūsų abiejų vardu. To jis, matyt, neįvertino.
Pasakykite atvirai — ar pasielgiau teisingai, kad tą pačią dieną nepradėjau aiškintis santykių, ar reikėjo kalbėti iš karto, kol jis dar nespėjo prisigalvoti naujų paaiškinimų?
