Jis mėgo save vadinti maitintoju. Tai buvo jo žodis — jis ištardavo jį iškilmingai, kaip pažadą. Kai pasiūlė man persikelti, tai skambėjo kaip dovana. Kaip rūpestis.
Bet tai nebuvo rūpestis, kurį aš gavau.
Nuo pat pradžių jo žodžiai skambėjo kaip taisyklės. Kodėl vėl miegu? Kodėl vėl noriu valgyti? Aš pati norėjau vaikų — tad kentėk. Visa tai jis sakė su šypsena, būtinai prie kažko. Atrodė, kad jam reikėjo liudininkų.
Dešimtąją savaitę mano kūnas vos tvarkėsi. Bet jis vis tiek vilko mane į susitikimus ir sandėlių vietas — aš sekiau iš paskos patinusiomis kojomis, su nugaros skausmu, o jis aiškino partneriams, kad sugeba palaikyti tvarką namuose. Aš buvau paveikslo dalis.
Tą dieną aplankėme keturias vietas per penkias valandas. Aš tylėjau. Laikiausi. Kol mašinoje tyliai pasakiau: man reikia valgyti. Aš nevalgiau nuo vakaro.
Jis užvertė akis. Pasakė, kad aš visą laiką valgau. Kad jis dirba, kad užpildytų šaldytuvą, o aš jį ištuštinu per naktį. Aš priminiau, kad nešioju du. Jis atsakė, kad nėštumas — ne pretekstas laikyti save ypatinga.
Pabaigoje jis pasuko į pakelės kavinę. Vieną iš tų, kur langai apylankvoti, o meniu lamineuotas. Man buvo nesvarbu — svarbu buvo tik sėdėti.
Aš atidariau meniu ir radau tai, ką galima valgyti: salotas su vištiena ir kiaušiniu. Penki doleriai.
Kai nurodžiau užsakymą — jis juokėsi garsiai. Pasakė: turi būti malonu leisti pinigus, kurių pats neuždirbai. Prie gretimo stalo tapo tylu. Vyresnė moteris šalia suspaudė lūpas.
Padavėja — pavargusi, su pusiau išsirūšiuota šukuosena, vardas ant ženkliuko — žiūrėjo į mane atidžiai. Paklausė, ar neatnešti krekerių, kol laukiu užsakymo. Atsisakiau. Ji pasakė, kad šąlančios rankos ir taip būna, kai cukrus žemas. Išėjo, neleisdama man atsakyti.
Ji grįžo su šaltu arbata ir maža krekerių lėkštele. Jis kažką subūrė apie visuotinį norą būti herojumi. Ji žiūrėjo į jį tiesiai ir atsakė, kad tiesiog ištiesia ranką tam, kam sunku.
Kai atnešė salotas, ant viršaus buvo kepta vištiena — aš jos neužsakiau. Padavėja pasilenkė ir tyliai pasakė: tai nuo jos. Ir pridūrė: nebekalbėk. Aš pati per tai praėjau.
Aš valgiau lėtai ir tyliai. Jis beveik nelietė mėsainių. Išėjus jis numetė pinigus ant stalo ir pirmas išėjo.
Automobilyje jis pasakė, kad leidau žmonėms manęs gailėtis ir pažeminau jį. Aš atsakiau, kad tiesiog leidau kažkam būti geram. Ir tai daugiau, nei jis kada nors padarė.
Jis nutilo. Aš taip pat.
Vakare jis grįžo kitoks. Ne su įprasta šypsena — su kažkuo sulaužytu. Sėdėjo apsivilkęs striukę, nuleidęs galvą. Sumurmėjo, kad kažkokie žmonės galbūt vieni kitus pažįsta. Kad klientas paprašė nevesti jo į susitikimus daugiau. Kad jis neteko verslo kortelės.
Jis kalbėjo apie “nieką” ir “atsitiktinumą”. Klausiau, ar tikrai niekas. Jis neatsakė. Atsistojo ir nuėjo į viršų.
Aš likau ant sofos, apsiklojau pledą ir padėjau ranką ant pilvo.
Kitomis dienomis jis vaikščiojo po virtuvę, burbeno laiškus, murmėjo apie “nedėkingus žmones”. Ji vardo neminėjo. Apie salotas neprisiminė. Bet aš prisiminiau viską.
Pradėjau skambinti senoms draugėms. Ieškojau klinikos. Eiti pasivaikščioti. Lėtai, bet judėjau.
Viena rytą po to, kai jis trenkė durimis, paėmiau raktus ir važiavau atgal į tą kavinę. Ji buvo prie baro. Pamatė mane — ir nusišypsojo tikrai.
Mes sėdėjome jos pertraukos metu. Ji atnešė karšto šokolado, bulvyčių ir gabalėlį pyrago. Pasakė, kad žino apie tokius troškimus — pati per tai praėjo.
Aš prisipažinau, kad vis dar tikiuosi, jog jis pasikeis. Ji pakratė galvą. Pasakė: ant “galbūt” gyvenimas neįsitvirtina. Ypač, kai lauki vaikų. Pasakė: jei nori, kad dukterys žinotų, kaip atrodo meilė — parodyk joms, kaip leidžiate su savimi elgtis.
Aš klausiau ir jutau, kaip kažkas manyje lėtai atšilsta.
Išėjusi ji įbrukė man popierinį maišelį — bulvytės atsargai ir jos telefono numeris. “Skambink, jei prireiks šiltos vietos,” — pasakė ji.
Aš sėdėjau automobilyje ir ištraukiau telefoną. Užsirašiau vizitui pas gydytoją. Tada parašiau jam žinutę: kad jis niekada manęs daugiau nesigėdins dėl maisto. Kad grįžtu pas seserį. Kad šalia jo aš negaliu galvoti nei apie save, nei apie vaikus.
Paleidau telefoną. Padėjau ranką ant pilvo.
Mes daugiau nebebūsime mažesni.
Ar jūsų gyvenime buvo žmogus — kaip ši padavėja — kuris pamatė jus reikiamu momentu ir pakeitė kažką viduje?
