Vyras pakvietė mane vakarienės, tačiau, kai atvykau, jokios vakarienės nebuvo – tik kriauklė, pilna nešvarių indų, ir produktai, išmėtyti ant stalo. Ramiai jis pasakė: „Noriu pamatyti, kokia šeimininkė būsi – ir ar moki gaminti.“
Bet viskas prasidėjo daug anksčiau.
Esu našlė jau seniai. Po vyro mirties praėjo beveik dešimt metų. Vaikai užaugo, dabar turi savo gyvenimą, o mano gyvenimas palaipsniui tapo pernelyg tylus.
Įpratau prie vienatvės, išmokau nesiskųsti, bet kažkur giliai vis tiek troškau paprastų dalykų – pokalbio prie vakarienės, šilumos, jausmo, kad šalia yra suaugęs žmogus, su kuriuo galima planuoti ateitį.
Su Marku susipažinau sanatorijoje. Mes ten atvykome gydytis – jis po kelio operacijos, aš tiesiog atsigavimo kursą. Pradėjome kalbėtis valgykloje. Paaiškėjo, kad gyvename tame pačiame mieste, tik keli kvartalai vienas nuo kito. Tai atrodė kaip likimo ženklas. Jis buvo dėmesingas, mandagus, mokėjo klausytis. Nespaudė, neskubino.
Grįžę namo tęsėme bendravimą. Kava, pasivaikščiojimai parke, ilgi pokalbiai apie praeitį ir ateitį. Du suaugę žmonės, atsargiai stebintys vienas kitą.
Po dviejų mėnesių jis pakvietė mane pas save.
— Noriu kažką ypatingo pagaminti, — pasakė jis. — Namie bus ramiau.
Man patiko ši idėja. Vyras, kuris siūlo pats paruošti vakarienę, atrodė brandus ir savarankiškas. Atnešiau geros šokolado dėžutę ir atėjau su lengvu nerimu.
Jis mane pasitiko šiltai. Butas atrodė erdvus ir tvarkingas. Ant stalo stovėjo dvi taurės ir butelis vyno.
— Vakarienė netrukus? — paklausiau.
— Žinoma, — nusišypsojo Markas ir vedė mane į virtuvę.
Sustojau prie durų slenksčio.
Kriauklė buvo perpildyta nešvarių indų. Puodai, keptuvės, lėkštės – viskas sumesta į krūvą. Ant stalo buvo išmėtyti neišpakuoti produktų maišeliai. Jokių vakarienės ruošimo ženklų.
— Štai, — ramiai pasakė jis. — Viskas paruošta.
— Kokiame tikslui? — paklausiau.
— Patikrinimui. Aš neieškau lengvų santykių. Man reikia moters, kuri moka rūpintis namais. Specialiai nieko netvarkiau. Noriu pamatyti, kaip tu elgsiesi realioje situacijoje. Žodžiai nieko nereiškia. Namai – štai kas svarbu.
Jis tai sakė visiškai rimtai.
Akimirką manyje pabudo senas įprotis – padėti, įsitraukti, įrodyti, kad aš galiu. Daugelį metų buvau žmona, motina, slauge, organizatorė kitų patogumui. Aš žinau, kaip tvarkyti namus. Aš žinau, kaip rūpintis.
Ir būtent todėl aš daugiau nenoriu to daryti „numatytu režimu“.
— Markai, — ramiai pasakiau, — aš atėjau į pasimatymą, o ne į bandomąjį laikotarpį.
Jis suraukė antakius.
— Jei dabar nenori padėti, kas bus ateityje? Kai atsiras sunkumų?
Štai tada viskas tapo aišku. Kalbama nebuvo apie indus. Ne apie gaminimą. Kalbėta buvo apie tai, kiek toli galima stumti mano ribas.
— Tau reikia ne partnerės, — atsakiau tolygiai. — Tau reikia aptarnaujančio personalo po santykių kauke.
Jo veidas susiraukė.
— Mūsų laikais moterys pernelyg nepriklausomos, — šaltai pasakė jis.
— Ne, — atsakiau aš. — Tiesiog pavargome būti nemokama priedanga kažkieno gyvenime.
Pasiėmiau šokoladą, kurį atsinešiau, ir nuėjau prie išėjimo.
— Tu pasigailėsi. Tavo amžiuje sunku ką nors rasti, — jis metė man besitraukiant.
Anksčiau tokie žodžiai galėjo mane įskaudinti. Bet ne dabar.
Jis tikrino ne mano įgūdžius. Jis tikrino, ar sutiksiu vėl pasinerti į svetimus lūkesčius.
Aš neploviau jo indų. Jeišaukinau nei įrodyti, kad esu verta.
Tiesiog išėjau.
Nes po daugelio metų santuokos ir nuostolių pagaliau supratau: partnerystė – tai ne egzaminas. O jei tave sutinka reikalavimais vietoj pagarbos, teisingiausia vakarienė – ta, į kurią nepasineri.
Ar būtumėte likę mano vietoje – ar irgi išeitume, nesidairydami atgal?
