Man 52 metai. Sūnui — 27. Tačiau ši istorija vis dar degina iš vidaus, lyg tai būtų įvykę vakar.
Man buvo 27, kai likau viena su penkerių metų sūnumi. Jo tėvas atsirasdavo mūsų gyvenime kaip vaiduoklis — žadėdavo padėti, prisiekinėdavo pasikeisti, o po to dingdavo savaitėms. Pažadai ištirpdavo greičiau nei pinigai sąskaitoje.
Vieną dieną tiesiog susikroviau daiktus ir išėjau. Maniau, kad tai bus baisiausias sprendimas mano gyvenime. Klydau.
Gyvenimas virto nesibaigiančiu išgyvenimo maratonu. Ryte — kavinė, kur virdavau kavą studentams. Vakare — biurų valymas, kai miestas užmigdavo. Savaitgaliais — nuotolinė buhalterija namuose, kol sūnus miegojo šalia, apkabinęs nutrintą meškiną.
Buvęs pasirodydavo pakankamai retai, kad nebūtų našta, bet pakankamai dažnai, kad žinotų, kur mes gyvename. Žinotų mano tvarkaraštį. Žinotų, kad pinigų pas mane visada vos užtenka.
Todėl dingusios siuntos taip skaudžiai palietė.
Pirmoji dingo trečiadienį. Sauskelnės. Stovėjau ant prieangio, žiūrėdama į tuščią betoną, ir jaučiau, kaip viduje kažkas suspaudžia. Patikrinau sekimą — «pristatytas». Paskambinau į tarnybą. Atsiprašė, pažadėjo išsiaiškinti.
Antra — valymo priemonės ir kūdikių maistas. Vėlgi — pristatyta. Vėlgi — tuščia.
Trečioje siuntoje turėjo būti dovana sūnui gimtadieniui. Konstruktorius, apie kurį jis svajojo mėnesiais, rodydamas man nuotraukas kataloge. Atidėdavau nuo kiekvienos algos. Užsakiau iš anksto.
Ir ji dingo.
Atsėdau ant prieangio laiptų ir pravirkau. Ne iš pykčio — iš bejėgiškumo. Kažkas vogė iš manęs. Iš mūsų. Iš vaiko, kuriam ir taip beveik nieko neteko.
Kaimynai nieko nematė. Policija sakė, kad be įrodymų nieko nedarys. Kamerų prie įėjimo nebuvo.
Tada buvęs užėjo «pasiimti daiktų», kuriuos neva paliko. Stovėjo prieškambaryje, apžiūrėjo, sumurmėjo.
«Daug siuntų tau ateina, — neatsargiai pastebėjo jis. — Tikriausiai gerai dabar gyveni. Naujam gyvenimui pinigų užtenka.»
Aš suakmenėjau. Jo balse buvo kažkas… piktavališko. Patenkinto.
Jis pasišypsojo ir išėjo.
Tą naktį, kai sūnus užmigo, sėdėjau virtuvėje ir dėliojau dėlionę. Jis žinojo mano tvarkaraštį. Žinojo, kada manęs nėra namuose. Žinojo, kad siuntas palieka dieną, kai aš darbe.
Mintis susiformavo — bjauri, bauginti keliančioji, bet neįmanoma ignoruoti.
O kas, jei tai jis? Kas, jei jis vagia siuntas ne dėl pinigų, o kad mane įskaudintų? Kad primintų, jog gali?
Aš sukūriau planą.
Po savaitės išvykau į komandiruotę — padėjau kolegai su ataskaitomis kaimyniniame mieste. Pakeliui užsukau į žaislų parduotuvę. Vitrinoje stovėjo medinis traukinukas — ryškus, su vagonėliais, kurie jungėsi vienas su kitu. Tiksliai toks, kurį sūnus prie spintos prispaudęs stebėjo mėnesius, šnibždėdamas: «Mama, šitas. Kada nors.»
Nupirkau, negalvojusi.
Nupirkau mažytę kamerą su judesio jutikliu ir transliacija į telefoną. Paslėpiau ją po pakuotės popieriumi, atsargiai pritvirtinau lipnia juosta. Uždariau dėžę. Persiunčiau sau į namus.
Dvi dienas laukiau, kaip ant adatų. Stebėsena parodė: «pristatytas».
Vakare sugrįžau namo. Prieangis tuščias.
Atsėdau į automobilį. Atidariau kameros programėlę. Ekranas mirktelėjo — yra įrašas.
Spaudžiau groti.
Jo veidas. Stambiu planu. Jis pasilenkia, pakelia dėžę, apsižvalgo. Plėšia pakuotę. Ištraukia traukinuką. Sumurma.
«Dabar pas ją pinigų žaislams, vadinasi. Pažiūrėsim, kaip dainuoja, kai ir tai prapuls».
Kamera viską įrašė. Jo veidą. Jo žodžius. Jo rankas, kišančias traukinuką į automobilio bagažinę.
Sėdėjau tamsoje ir verkiau — ne iš sielvarto, o iš įsiūčio.
Ryte nuvežiau įrašą į policiją. Pareigūnas tylėjo stebėdamas. Pasukoju dviem kartais. Pakratė galvą.
«Tai jūsų buvęs?»
«Taip».
«Pateiksite pareiškimą?»
«Nedelsiant».
Po kelių savaičių — teismas. Jis sėdėjo priešais, nepakeldamas akių. Advokatas mėgino pateisinti — neva nesusipratimas, norėjo padėti, pasiėmė siuntas dėl saugumo.
Teisėjas įjungė įrašą. Jo balsas nuskambėjo salėje.
«Dabar pas ją pinigų žaislams…»
Tyla.
Teisėjas paskelbė sprendimą: vagystė iš motinos savo vaiko — tyčinis veiksmas, rodo nesupratimą dėl nepilnamečio gerovės. Suteikimo teisės atimtos be priežiūros. Žalos atlyginimas. Privalomosios alimentai.
Jis atsisuko į mane. Laižė pro dantis:
«Tai tu padarei».
Aš žiūrėjau jam į akis ir ramiai atsakiau:
«Ne. Tai padarei tu pats».
Jį išvedė. Pečiai nuleisti, bravūra dingo.
Vėliau sužinojau: jis prarado darbą, kai kaltinimai iškilo tikrinant patikimumą. Draugai nustojo atsiliepti į skambučius.
O mano gyvenimas lengvėjo. Siuntos atvykdavo ir likdavo vietoje. Nauji spynos. Ryškios šviesos prieangyje. Kameros.
Sūnus ramiai priėmė pokyčius. Kartą paklausė:
«Mama, ar mes dabar saugūs?»
Apsikabinau jį ir nusišypsojau:
«Taip, mažyli. Mes saugūs».
Ir pirmą kartą per ilgus metus žinojau, kad tai tiesa.
O ar jūs imtumėtės gaudyti vagį patys — ar nedelsiant kreiptumėtės į policiją?
