Kai Sofija matavosi vestuvinę suknelę, verkiau iš laimės. Mano jaunesnioji, mano gražuolė — nėriniuose ir šilke, su veliumu iki žemės. Pardavėja pataisė šleifą, ir aš nusišluosčiau ašaras.
— Tu kaip princesė, saulyte.
Sofija pasisuko priešais veidrodį, švytėdama:
— Mama, ji tobula. Imam?
Pažvelgiau į kainą. Trys su puse tūkstančio eurų. Atsidusus, linktelėjau:
— Žinoma, imam.
Iki vestuvių liko dvi savaitės, ir aš lakstiau tarsi pašėlusi: grožio salonai, floristai, restoranas, limuzinas, balti balandžiai ceremonijai. Sofija svajojo apie „pasakų vestuves“, ir aš stengiausi išpildyti kiekvieną jos norą. Juk ji tekės tik kartą gyvenime. Juk tai jos šventė.
— Mama, noriu to torto, trijų aukštų, su auksinėmis figūrėlėmis.
— Gerai, mieloji.
— Ir gėlės — tik baltos peonijos. Jokių rožių!
— Žinoma, tik peonijos.
Viktorija tylėjo. Mano vyresnioji dukra, kuriai jau trisdešimt penkeri, visada buvo santūri, rimta. Pastarosiomis savaitėmis ji beveik nesirodė — darbas, du vaikai, vyras. Bet aš primygtinai reikalavau šeimos vakarienės prieš vestuves. Norėjau, kad būtume kartu.
Ji atėjo su nenatūralia šypsena ir tyliai atsisėdo. Sofija kalbėjo apie rytojaus dieną, rodė suknelės nuotraukas, pasakojo apie meniu. Klausiau, šypsojausi, pyliau vyną.
— Mama taip stengėsi, — čirškė Sofija. — Viską suorganizavo, viską apgalvojo! Ar ne taip, mama?
— Taip, niekis, — numojau ranka. — Dėl mylimos dukros — viskas, kas tik įmanoma.
Viktorija padėjo taurę ant stalo. Taip staigiai, kad vynas išsiliejo ant staltiesės.
— Dėl mylimos dukros, — tyliai, bet aiškiai pakartojo ji.
Susirūpinau.
— Vika, kas nors ne taip?
— Viskas gerai, mama, — jos balsas buvo keistai lygus. — Tiesiog įdomu: dėl mylimos — viskas, kas įmanoma, tiesa?
— Viktorija, apie ką tu?
Ji atsistojo, praėjo per kambarį.
— Apie tai, kad išleidi dešimtis tūkstančių šioms vestuvėms. Suknelė už tris su puse tūkstančio, restoranas, limuzinas, balandžiai. Balandžiai, mama!
— Vika, tai jos vestuvės…
— O mano? — jos balsas sudrebėjo. — Ar pameni mano vestuves? Prieš penkiolika metų?
Apstulbau.
— Žinoma, pamenu.
— Ištekėjau su suknele iš masinės rinkos. Išsinuomojome salę miesto pakraštyje, trisdešimčiai žmonių. Jokio limuzino, jokio torto, jokio balandžių. Davėte man penkis šimtus eurų ir pasakėte: „Atsiprašau, Vika, turime sunkumų“.
— Tada tikrai turėjome sunkumų! — atsistojau. — Tėvas prarado darbą, vos galą su galu sudurėme!
— Aš žinau! — suriko ji. — Viską suprantu! Bet nejauti skirtumo?! Lakstai su Sofija kaip su krištoline vaza! Perki jai viską! O man — „atsiprašau, turime sunkumų“!
Sofija įsiterpė:
— Vika, tai ne mano kaltė, kad mama dabar turi kitų galimybių…
— Užsičiaupk! — išriko Viktorija. Sofija atsitraukė. — Esi išlepinta princesė, kuri gavo viską, ko norėjo! Privati mokykla, mašina aštuonioliktajam gimtadieniui, atostogos užsienyje! O aš? Aš mokiausi kolidžiui, dirbau nuo septyniolikos metų, pati mokėjau už bendrabutį!
— Mes padėjome, kaip galėjome… — pradėjau, bet ji pertraukė:
— Kaip galėjote?! Mama, tu pirkai Sofijai mašiną! O man pasakei: „Taupyk pati, tai naudinga patirtis“!
Atvėriau burną, bet žodžių nebuvo.
— Viskas ne tik dėl pinigų, — Viktorija atsisėdo ant kėdės, veidą užsidengė rankomis. — Viskas dėl to, kaip elgiesi su ja. Tarsi ji būtų visatos centras. Visada klausi, ko jai reikia, ko ji nori, kaip ji jaučiasi. O aš… aš tau tik savaime suprantama. Ta, kuri pati susitvarkys.
— Tai netiesa! — mėginau ją apkabinti, bet ji atsitraukė.
— Tiesa, mama. — Ašaros tekėjo jos veidu. — Tu ją myli daugiau. Visada mylėjai.
— Viktorija, aš myliu jus abi vienodai!
— Ne. — Ji atsistojo, pasiėmė krepšį. — Ne, mama. Ir žinai ką? Rytoj aš neateisiu į vestuves.
— Ką?! — Sofija pašoko. — Vika, negali!
— Galiu. Ir neateisiu. Mano kojos ten nebus. — Pažvelgė į mane. — Mėgaukis savo mylima dukra.
Ir išėjo, trenkdama durimis.
Sofija verkė. Bandžiau ją nuraminti, bet pati buvau šoke. Skambinau Viktorijai — tyla. Rašiau — perskaityta, bet be atsakymo.
Naktį nemiegojau. Analizavau praėjusius metus.
Viktorija gimė, kai man buvo dvidešimt viena. Mes su vyru tik pradėjome gyvenimą: nuomojamas butukas, pinigų trūkumas, amžinas nuovargis. Išėjau dirbti, kai jai buvo pusė metų — kitaip nebuvo įmanoma. Pamenu, kaip ji verkdavo naktimis, o aš galvojau: „Dieve, kada tai baigsis?“
Sofija gimė, kai man buvo apie keturiasdešimt. Netikėtai, bet laukta. Jau buvome įsigiję namą, atsistojome ant kojų. Ėmiau trejų metų motinystės atostogas ir mėgavausi kiekviena minute. Globojau, žaidžiau, skaičiau pasakas. Galvojau: „Koks laimėjimas — būti motina“.
Viktorija augo iššūkiuose. Sofija — klestėjime.
Bet ar tai mano kaltė?
Atsiprašinėjau savęs: paprasčiausiai tuo metu neturėjau galimybių! Negalėjau nupirkti Viktorijai mašinos — neturėjome pinigų. Negalėjau surengti prabangios vestuvių — vos mokėjome sąskaitas.
Bet Viktorija kalbėjo ne apie pinigus.
Ji kalbėjo apie meilę.
Ir prisiminiau. Kaip susierzindavau ant Vikos, kai ji buvo maža. Kaip netekdavau kantrybės, rėkdavau, kai ji ką nors laužydavo ar buvo kaprizinga. Kaip galvojau: „Esu tokia pavargusi. Kodėl ji negali būti tylesnė?“
O su Sofija… buvau kitokia. Kantri. Švelni. Jei ji buvo kaprizinga, apkabindavau, ramindavau. Niekada nerėkdavau.
Viktorija buvo mano jaunystės, skurdo, nuovargio vaikas. Sofija — brandos, stabilumo, laimės vaikas.
Ar galima vienodai mylėti vaikus, gimusius taip skirtingose aplinkybėse?
Mylėjau Viką. Žinoma, mylėjau. Bet ar mylėjau ją tokia švelniai kaip Sofiją?
Ar Viktorija jautė tai visą gyvenimą?
Dabar rytas. Iki vestuvių liko šešios valandos. Sofija miega. Viktorija neatsako.
Galiu važiuoti pas ją. Maldauti ateiti. Pasakyti, kad myliu jas abi vienodai.
Bet tai būtų melas.
Myliu jas skirtingai. Viką — su pagarbos, pasididžiavimo, pareigos jausmais. Sofiją — lengvumu, švelnumu, jauduliu.
Ar tai nusikaltimas? Ar esu kalta, kad viena dukra gimė skurde, o kita — klestėjime? Ar turėjau atsisakyti Sofijai tik todėl, kad kadaise negalėjau to paties suteikti Viktorijai?
Ar iš tikrųjų skirstiau jas į „sudėtingąją“ ir „lengvąją“? Ir ar Viktorija tai visą laiką jautė?
Telefonas guli šalia. Galiu dar kartą jai paskambinti. Galiu pasakyti tiesą:
„Atsiprašau, Vika. Tu teisi. Mylėjau jus skirtingai. Bet tai nereiškia, kad mylėjau tave mažiau“.
Bet ar ji patikės?
Ir svarbiausia — ar galiu pati tuo patikėti?
Laikrodis tiksi. Vestuvės artėja. O aš vis dar nežinau, ar skambinti Viktorijai, ar leisti jai suprasti, kad myliu ją savaip.
O kaip jūs elgtumėtės mano vietoje?
